Nedarbo problema Lietuvoje: ilgalaikė bedarbystė.

ĮVADAS.

Nedarbas – viena iš aktualiausių problemų daugelyje šalių. Lietuva atkūrusi nepriklausomybę susidūrė su ri mtais darbo rinkos išūkiais. Planinę ekonomiką pakeitusi laisvoji rinka, vis liberalėjantys ekonominiai ir darbo santykiai atnešė ne tik naujų galimybių darbo rinkoje, bet ir nemažai neigiamų veiksnių. Vienas iš sudėtingiausių ir sunkiai sprendžiamų visuomenės veiksnių – nedarbas. Asmenys, kurie neranda darbo ilgiau nei metus laikomi ilgalaikiais bedarbiais ir yra bene pažeidžiamiausia socialinė grupė. Ilgalaikio nedarbo metu prarandama turėta kvalifikacija ir gebėjimai, mažėja bendravimo aplinka, blogėja žmogaus fizinė ir psichinė sveikata dėl patirto streso. Ilgalaikė bedarbystė sukelia ne tik socialines ir ekonomines problemas, bet pakeičia žmogaus mąstymą ir pasitikėjimą savimi. Išaugus nedarbo lygiui, padidėja ir ilgalaikių bedarbių. Ir kuo ilgiau sunkmetis užsitęsia, tuo jų dalis didėja. Tai puikiai parodo ir Lietuvos situacija. Dar 2009 metais ilgalaikiai bedarbiai sudarė tik apie 23 proc. visų bedarbių, o 2010 metų antro ketvirčio duomenimis, jie jau sudarė apie 40 proc. visų bedarbių. Taigi, nekyla abejonių, kad šią problemą reikia spręsti.
Ilgalaikio nedarbo problemą nagrinėja Darbo ir socialinių tyrimų institutas. Tokie tyrėjai, kaip dr. B. Gruževskis, L. Okunavičiūtė – Neversauskienė, doc. dr. G. Pajuodienė ir kt. plėtoja ilgalaikių bedarbių problemą. Lietuvos Darbo biržos užsakymu, 2001 m. minėtų tyrėjų atliktas tyrimas parodė, kad ilgalaikis nedarbas, visų pirma, didina žmonių riziką tapti skurstančiais. Ilgalaikių bedarbių namų ūkiai pagal piniginių pajamų lygį nėra priskiriami homogeninei grupei. Didesnė ilgalaikių bedarbių dalis – 60 proc. turi vieno minimalaus gyvenimo lygio ir mažesnes pajamas. Jų didžioji dalis (88 proc.) priklauso žemiausiam Lietuvos gyventojų socialiniam sluoksniui. Ilgalaikis nedarbas, susijęs su struktūriniais darbo rinkos pokyčiais vykstant ekonominėms permainoms, iškelia ir kitas problemas – profesinių kvalifikacijų bei darbo patirties praradimą, ekonominio ir socialinio aktyvumo sumažėjimą .
Ilgalaikio nedarbo priežastys gali būti subjektyvios arba objektyvios. Tokios subjektyvios priežastys kaip menkas išsimokslinimas ir kvalifikacija, nepakankama darbo patirtis, kalbų nemokėjimas, neigiamas darbdavių požiūris į ilgalaikius bedarbius, pasyvus ilgalaikių bedarbių gyvenimo būdas ir žalingi įpročiai susijusios su pačiais asmenimis. Bet iš kitos pusės ilgalaikį nedarbą gali skatinti ir objektyvios priežastys : užimtumo sumažėjimas; struktūriniai darbo rinkos neatitikimai (teritoriniai ir pagal profesijas); maži atlyginimai; didelės bedarbių socialinės garantijos; intensyvi naujų technologijų plėtra; nepakankamai veiksmingos darbo rinkos politikos priemonės. Bet kuriuo atveju matome, kad tai kompleksinė problema, reikalaujanti įvairių problemos sprendimo paieškos būdų.
Ilgalaikiai bedarbiai gali tapti rimta našta valstybei, todėl reikia stengtis mažinti jų skaičių. Derinti aktyvią ir pasyvią darbo rinkos politiką. Svarbu pabrėžti, kad bedarbiai, bet kokiu atveju turi gauti kokias nors pajamas esant nedarbui, tačiau reikia išlaikyti tokias pašalpas, kurios skatintų ieškotis darbo, o ne gyventi iš pašalpų. Minėtas tyrimas atskleidė, kad ilgalaikių bedarbių profesinio tobulėjimo motyvacija gana silpna. (Jie teikia pirmenybę laikiniesiems darbams.) Visų pirma tai siejama su ilgalaikių bedarbių pasyvumu .

Darbo tikslas – aptarti nedarbo situaciją Lietuvoje ilgalaikės bedarbystės perspektyvoje.
Darbo uždaviniai:
1) Aptarti nedarbo problemą teoriniu aspektu;
2) Išanalizuoti nedarbo problemą teisiniu, instituciniu aspektu;
3) Aptarti aktyvios ir pasyvios darbo rinkos politikos priemones ir jų taikymą Lietuvoje;
4) Išanalizuoti pagrindinius Lietuvos nedarbo rodiklius (2007 – 2010 m.) ir atskleisti pagrindines darbo rinkos tendencijas;
5) Atlikti tyrimą ilgalaikių bedarbių požiūrio į aktyvias darbo politikos priemones aspektu.

1. NEDARBO TEORINIS ASPEKTAS

Norint analizuoti ir giliau suprasti nedarbo problemas pirmiausiai reikėtų išsiaiškinti pačią nedarbo sąvoką, matavimą, aptarti nedarbo rūšis ir tipus bei paminėti ekonomines bei socialines šio reiškinio pasekmes. Šie aspektai ir bus nagrinėjami pirmojoje darbo dalyje.

1.1. NEDARBO SĄVOKA

Nedarbo sąvoka buvo pradėta vartoti tik XIX amžiaus pabaigoje. Ankstesniuose veikaluose nedarbas buvo apibūdinamas kaip darbo stoka, priverstinis dykinėjimas ir pan. Norint suprasti nedarbo sąvoką pirmiausiai reikia panagrinėti šalies gyventojų struktūrą (žr. 1 Lentelė)

1 Lentelė. Šalies gyventojų struktūra. 2009 metų statistiniai duomenys.
Gyventojų skaičius (3 333 409)
↓ ↓
Darbo jėga Neaktyvūs gyventojai
(1 640,9 tūkst.) (1692,5 tūkst.)
↓ ↓
Dirbantieji Bedarbiai
(1 415,9 tūkst.) (225,1 tūkst.)

Taigi, visi Lietuvos gyventojai skirstomi į darbo jėgą – tai ta gyventojų dalis, kuri dirba ar ieško darbo, ir į neaktyvius gyventojus, t.y. nedirbančius ir neieškančius darbo. Darbo jėga taip pat skirstoma į užimtus gyventojus ir bedarbius.
Šiuo metu nedarbo apskaičiavimas paprastai remiasi tarptautinės darbo organizacijos metodika. Kaip apskaičiuoti nedarbą?
1. iš bendro gyventojų skaičiaus atimami vaikai iki 16 metų (iki tokio amžiaus dar nėra darbo jėga);
2. iš likusio gyventojų skaičiaus atimami asmenys esantys specialiose įstaigose (kareiviai,
kaliniai, psichiniai ligoniai).
Likusi gyventojų dalis sudaro pilnamečius civilius gyventojus. Jie skirstomi į šiuos pogrupius:
1. nesantys darbo jėga. Tai pensininkai, besimokantis jaunimas, kurie laikinai nedirba, namų šeimininkės, tėvai (moterys) auginantys mažus vaikus;
2. dalis nedirbančiųjų, kurie neieško darbo, yra nusivylę ir netiki, kad galėtų rasti darbo. Ne tik vyresnio amžiaus, kurių žemesnė kvalifikacija, keli metai iki pensijos. Prie jų priskiriami ir socialiai atskirti piliečiai: girtuokliai, narkomanai.

Likusi dalis sudaro potencialią darbo jėgą. Darbo jėgą sudarantys žmonės gali būti skirstomi į 2 grupes:
1. dirbantieji;
2. nedirbantys (savaitę nedirbantys, bedarbiai iki 4 savaičių ir intensyviai ieškantys darbo).

Pagal tarptautinės darbo organizacijos metodiką bedarbystė apibūdinama kaip dalis darbingo amžiaus žmonių, šiuo metu neturinčių darbo, bet aktyviai jo ieškantys. Bedarbiu galima apibūdinti žmogų, jei jis neturi darbo ir aktyviai jo ieško, kasdien registruojasi darbo biržoje, kreipiasi į darbdavius, nuolat renkasi tose vietose, kur galima gauti darbo, seka skelbimus spaudoje ir t.t.
Dažnai, ypač ekonominio nuosmukio metu, tenka matyti ir girdėti nedarbo lygio rodiklio sąvoką ir skaičius. Nedarbo lygis – tai ekonominis rodiklis, rodantis nedirbančių asmenų, kurie galėtų ir norėtų dirbti (bedarbių), tačiau neturi tokios galimybės, santykį su visais darbingais asmenimis, išreikštas procentais (žr. 2 Lentelė).

2 Lentelė. Nedarbo lygio rodiklio skaičiavimas

Nedarbo lygis = Bedarbiai / Darbo jėga ∙ 100 %

Aptarus nedarbo sąvoką ir skaičiavimą, kurie bus aktualūs tolimesnėse šio darbo dalyse, reikėtų pereiti prie nedarbo rūšių.

1.2. NEDARBO RŪŠYS
Visų pirma bedarbystė gali būti laisvanoriška ir priverstinė. Laisvanoriška – tuo atveju, kai darbuotojai nesutinka dirbti už siūlomą darbo užmokestį arba ieško geresnio darbo, keičia gyvenamąją vietą ir pan. Priverstinė – kai norinčių dirbti ir darbo vietų skaičius neatitinka, t.y. norinčių dirbti yra daugiau nei darbo vietų. Pastaroji pasireiškia ypač ekonominių nuosmukių metu ir turi didesnes bei skaudesnes pasekmes.
Taip pat galima išskirti tradicines nedarbo rūšis: frikcinį, struktūrinį, sezoninį bei ciklinį nedarbą.
• Frikcinį arba tekamąjį nedarbą sąlygoja ekonomikos pokyčiai bei ūkio dinamiškumas. Tai laisvanoriškas, laikinasis nedarbas, susijęs su tuo, kad žmonės laikinai nedirba, ieškodami geresnio darbo; keičia gyvenamąją vietą; veda ir išteka; gimdo, augina vaikus. Tekamasis nedarbas daugiau būdingas jaunimui. Trumpai tariant, tekamajam nedarbui priskiriami tie, kurie artimiausiu metu tikisi rasti darbo. Daugelis ekonomistų netgi teigia, kad toks nedarbas naudingas, nes darbuotojai pereina iš mažiau apmokamo darbo į geriau apmokamą, didėja jų pajamos, o tai kelia realųjį nacionalinį produktą.
• Struktūrinis nedarbas atsiranda tada kai darbo jėgos teritorinis pasiskirstymas, profesija ar kvalifikacija neatitinka darbo paklausos reikalavimų. Tokia padėtis susidaro keičiantis gaminamo produkto technologijoms. Šiuo atveju dalis tam tikros kvalifikacijos darbuotojų netenka darbo , nes jų specialybė tampa nebereikalinga, arba labai sumažėja jos paklausa. Todėl norint rasti darbą reikia keisti kvalifikaciją ar specialybę. Siekiant mažinti struktūrinį nedarbą reikia plėtoti perkvalifikavimo sistemą, t.y. kad žmonės praradę darbą dėl struktūrinių ūkio pokyčių, turėtų galimybę įgyti naują specialybę. Pvz.: JAV perkvalifikavimo sistemai skiriama 1/3 lėšų skirtų švietimui ir mokslui.
• Sezoninis nedarbas yra sąlygojamas sezoninių veiksnių, pavyzdžiui, klimato, mados, biologinių ar institucinių aspektų. Dažnai ši nedarbo rūšis reiškiasi žemės ūkio, statybos ar turizmo šakose.
• Ciklinis nedarbas atsiranda dėl darbo vietų trūkumo, kurį sąlygoja ekonominis nuosmukis. Ši nedarbo rūšis yra pati pavojingiausia ir sukelianti rimtas ekonomines ir socialines pasekmes, kurias ir norėtume aptarti.

1.3. NEDARBO PASEKMĖS.
Patį nedarbą galima laikyti didele ir ekonominio nuosmukio metu ypač aktualia problema, tačiau šis reiškinys sukelia ir daugybę kitų problemų, kurias būtų galima skirstyti į ekonomines ir socialines. Ekonomines pasekmes būtų galima suskirstyti į tris grupes:
• Ekonominiai kaštai. Gyventojų nedarbas tiesiogiai susijęs su šalies ūkio ekonomika ir jos augimo tempu. Žmogus, darbas ir kapitalas yra pagrindiniai gamybos veiksniai. Tačiau be pagrindinio gamybos veiksnio – žmogaus, kiti du veiksniai praranda savo svarbą. Neišnaudoti visi žmogaus, kaip gamybos veiksnio ištekliai sąlygoja mažą bendro nacionalinio produkto apimtį, o nacionalinės pajamos nėra tokios didelės, kokios galėtų būti maksimaliai išnaudojus visus įmanomus gamybos išteklius. Taigi, dėl bedarbystės netenkama dalies nacionalinio produkto. Kai gerėja tokie rodikliai kaip bendras nacionalinis produktas ir nacionalinės pajamos, tuomet didėja valstybės biudžetas, atsiranda galimybė daugiau lėšų skirti šalies gyventojų socialiniams, kultūriniams ir ekonominiams poreikiams. Makroekonomikos tyrinėtojas A. Okunas 1965 metais nustatė nedarbo lygio ir BNP atsilikimo ryšį, kuris pavadintas autoriaus vardu. Okuno dėsnis parodo, kad nedarbui pakilus 1 procentu, reali gamybos apimtis (BNP) atsiliks nuo galimos 2,5 procento.
• Fiskaliniai kaštai. Valstybė patiria nuostolių dėl bedarbiams išmokamų nedarbo pašalpų, mažesnių socialinių mokesčių ir įnašų, taip pat vartojimo išlaidų bei žmogiškojo kapitalo netekimo. 1997 metais Vokietijos darbo tarnyba apskaičiavo, jog vieno bedarbio vidutiniai metiniai kaštai dėl mažesnių mokesčių ir socialinių įnašų įplaukų bei nedarbo pašalpų ir kitų socialinių išmokų sudarė 40 tūkstančių Vokietijos markių.
• Visuomeniniai kaštai. Tai psichologinės – socialinės pasekmės visuomenei, žmogiškojo kapitalo netekimas, augantis nusikalstamumas ir pan.

Taip pat labai svarbios ir mūsų darbe aktualios yra socialinės nedarbo problemos, kurios dažniausiai ir skaudžiausiai paliečia ilgalaikius bedarbius.
Pirmiausia darbo netekę žmonės praranda visas arba dalį pajamų, kas sukelia finansinius sunkumus. O jiems mokamos nedarbo pašalpos tik iš dalies kompensuoja ši praradimą, kadangi išmokos dažnai neprilygsta turėtoms pajamoms.
Tačiau nedarbas sukelia ne tik ekonominių, bet ir psichologinių sunkumų: nepasitikėjimą ateitimi, savo sugebėjimais, atsiranda nepilnavertiškumo jausmas. Ilgalaikė bedarbystė neigiamai veikia gyvenimo lygį, tolesnį mokymąsi, kvalifikacijos tobulinimą. Netekęs darbo žmogus palaipsniui praranda anksčiau įgytus sugebėjimus ir žinias, susiradęs darbą sunkiau prisitaiko prie konkrečių darbo sąlygų. Nuo ilgalaikio nedarbo nukenčia darbo intensyvumas, kokybė, tačiau nuostoliai nėra vien finansinio pobūdžio. Dirbantį žmogų teigiamai veikia psichologiniai veiksniai: galimybė realizuoti asmeninius tikslus, nuolatinis kontaktas ir bendravimas su kitais žmonėmis, identiškumo jausmas, teigiamas savęs vertinimas, aktyvumo skatinimas. Ilgą laiką nedirbantį žmogų neigiamai veikia psichologiniai veiksniai: bendravimo stoka, psichologinė izoliacija, menkas savęs vertinimas, nesugebėjimas prisitaikyti, stresas, depresija. Užsitęsęs nedarbas – tai nekontroliuojama situacija, sukelianti beviltiškumo jausmą. Nedirbantis žmogus vykdo griaunančią veiklą prieš save patį.
Ilgą laiką nedirbusių žmonių nedarbo pasekmė – pasikeitusi socialinė padėtis. Galima išskirti keturis pagrindinius nedarbo laikotarpius. Pirmajame laikotarpyje vyrauja ekonominis nuosmukis: sumažėja pajamos, smunka pragyvenimo lygis, apribojamas bendravimas. Antrajame nedarbo laikotarpyje vyksta dekvalifikavimas: mažėja kvalifikaciniai sugebėjimai, įgūdžiai, profesinės žinios. Trečiajame laikotarpyje pastebima mažėjanti motyvacija darbo paieškoje, fizinės sveikatos sutrikimai. Vėliau atsiranda ir ketvirtoji nedarbo sukelta pasekmė – žmogus netenka įprastų bendravimo galimybių, jaučia stiprius emocinius išgyvenimus, sumažėja gebėjimas prisitaikyti, depresija veikia fizinę ir psichinę savijautą.
Kaip matome nedarbas sukelia gana rimtas ekonomines ir socialines problemas, su kuriomis kovoja daugelis šiuolaikinių valstybių. Kaip jau minėta, nedarbui matuoti taikomas nedarbo lygio rodiklis. Kiekvienai valstybei svarbu žinoti savo šalies nedarbo lygį bei imtis priemonių jo sumažinimui. Tačiau dažnai susiduriama su nedarbo lygio matavimo problemomis, kurias sąlygoja tam tikri nedarbo tipai.

1.4. NEDARBO TIPAI IR NEDARBO MATAVIMO PROBLEMA
Galima išskirti tris nedarbo tipus, kurie sukelia nedarbo lygio matavimo problemas:
• “Prislėgtasis“ nedarbas. Jam priklauso nusivylę darbuotojai, kurie norėtų dirbti, bet nebeieško darbo, nes nesitiki jo gauti. Tokie žmonės dažniausiai į oficialios statistikos klausimą, ar ieškote darbo, atsako – ne. Taigi jie, kaip aktyviai darbo neieškantys bedarbiai, neįtraukiami nei į darbo išteklius, nei į bedarbius. Vadinasi, oficialioji statistika, neįtraukdama į bedarbių grupę darbuotojų, nusivylusių ir praradusių viltį gauti darbą, sumažina nedarbo lygį. Tada faktiškasis nedarbo lygis yra mažesnis nei realusis, ir paprastai “prislegtieji” sudaro apie 0,1 – 0,5 procento darbo jėgos.
• „Paslėptasis“ nedarbas. Šis nedarbo tipas taip pat neįtraukiamas į oficialiąją statistiką ir mažinantis nedarbo lygį. Tai darbas dirbamas ne visą darbo dieną ar savaitę, taip pat žemesnės kvalifikacijos ar išsilavinimo nei turima reikalaujantis darbas. Pagal statistiką iš dalies užimti žmonės priskiriami prie visiškai užimtų. Manoma, kad „paslėptasis“ nedarbas sudaro 6 – 9 procentus darbo jėgos.
• „Šešėlinis“ nedarbas. Šis nedarbo tipas didina nedarbo lygį ir yra būdingas 10 – 20 procentų registruotų bedarbių. Tokį nedarbo tipą skatina bedarbio ar socialinio aprūpinimo pašalpos, kurių nenorėdami prarasti, neoficialiai dirbantys asmenys meluoja, sakydami, kad ieško darbo ir yra įtraukiami į bedarbių sąrašus.

Tačiau tai ne vienintelė priežastis dėl ko nedarbo lygis neatitinka realybės. Lietuvoje naudojami du nedarbo rodikliai, kurių reikšmės gerokai skiriasi, ir tai klaidina visuomenę. Pavyzdžiui, Lietuvos darbo biržos (LDB) prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, nedarbo lygis 2010 m. birželio pabaigoje buvo 15,0 proc., o Statistikos departamentas, kaip minėjome, teigė, kad jis yra 18,3 procento. Pagrindinės šio rodiklių skirtumo priežastys yra dvi. Pirma, LDB skaitiklyje naudoja biržoje registruotų bedarbių skaičių, o SD, atlikdamas gyventojų apklausą, išsiaiškina, kiek Lietuvos gyventojų neturi darbo ir jo aktyviai ieško. Antra, vardiklyje LDB naudoja darbingo amžiaus (15–64 metų) žmonių skaičių, o SD – darbo jėgos dydį. Darbo jėga, kuri apibrėžiama kaip užimtųjų ir bedarbių suma, gerokai mažesnė nei darbingo amžiaus žmonių skaičius, todėl SD nedarbo rodiklis gerokai didesnis.
Skirtingi ne tik SD ir LDB nedarbo lygio rodiklių vardikliai. Skaitiklis, t. y. SD skelbiamas bedarbių skaičius ir LDB skelbiamas registruotų bedarbių skaičius, skiriasi dėl nevienodų bedarbio sąvokos apibrėžčių, taip pat dėl to, kad ne visi bedarbiai, ieškodami darbo, kreipiasi į darbo biržą ir registruojasi joje. Antra vertus, dalis „bedarbių“, kurie registruojasi darbo biržoje, iš tikrųjų dirba (tarkim, šešėlinėje ekonomikoje, ir tą prisipažįsta anoniminę apklausą atliekantiems SD darbuotojams), bet nori būti „registruoti bedarbiai“ dėl įvairių socialinių lengvatų, kurias suteikia bedarbio statusas.
Dėl šių priežasčių nėra visiškai tikslaus rodiklio, kuris atspindėtų tikrąją padėtį darbo rinkoje. Tačiau kad ir kaip žiūrėtume, nedarbo lygis nuo ekonominės krizės pradžios padidėjo dramatiškai – iš esmės patrigubėjo. Vakaruose 10 proc. nedarbas laikomas tragedija, o pas mus jis artėja prie 20 procentų.
Kokia bebūtų nedarbo lygio matavimo kritika ar problematika, jis yra būtinas. Šio rodiklio augimas skatina valstybes imtis priemonių bei politikos, kuri bus aptariama kitose darbo dalyse, nedarbo mažinimui bei šio reiškinio pasekmių švelninimui.
Taigi, aptarus nedarbą teoriniu aspektu, reikėtų paanalizuoti šį reiškiniu teisiniu, instituciniu, politiniu bei statistiniu aspektais, kas ir bus nagrinėjama kitose darbo dalyse.

2. LIETUVOS NEDARBO TEISINIS REGLAMENTAVIMAS, NEDARBO
POLITIKA IR TENDENCIJOS.

2.1. LIETUVOS NEDARBO TEISINIS REGLAMENTAVIMAS
Nedarbas Lietuvoje yra valstybės socialinės politikos dalis. Nepaisant ekonominės situacijos, kuri lemia tai, jog teisė į darbą negali būti efektyviai įgyvendinama, vis tik turėtų būti ir yra įstatymiškai įtvirtintos garantijos bedarbiams. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnis įtvirtina kiekvieno žmogaus teisę laisvai pasirinkti darbą, teisę į tinkamas darbo sąlygas bei socialinę apsaugą nedarbo atveju. Nepaisant to, kad konstitucija yra tiesioginio taikymo aktas, suprantama, jog darbo teisiniai klausimai reglamentuojami įstatymais bei poįstatyminiais aktais.
Lietuvos darbo rinkos funkcionavimą reglamentuojančią teisinę bazę be Lietuvos Respublikos Konstitucijos, sudaro Darbo kodeksas, Nedarbo socialinio draudimo įstatymas, Bedarbių rėmimo įstatymas, Užimtumo rėmimo įstatymas, Lygių galimybių įstatymas bei kiti įstatymai, atskirų institucijų statutai ir juos lydintys teisės aktai, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai (pavyzdžiui, „Dėl nedarbo socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“).
Institucinėje valdymo sistemoje svarbiausi vaidmenys tenka Vyriausybės organizacijoms: Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai ir prie jos esančioms institucijoms- Darbo biržai, Darbo inspekcijai ir kt., taip pat Ūkio ministerijai, darbuotojų organizacijoms- vadinamosioms šakinėms profsąjungoms, Profsąjungų konfederacijai ir kt., darbdavių organizacijoms- Lietuvos pramonininkų, Lietuvos verslo darbdavių konfederacijoms ir kt. Įvairių socialinių grupių darbo santykių interesų srityje koordinavimo funkcijas atlieka trišalių komisijų ar komitetų institucinė sistema.
Bedarbių rėmimo įstatymas numato socialines garantijas asmenims, kurie dėl ne nuo jų priklausančių priežasčių negali dirbti, o turi teisę gauti atlyginimą. Valstybės funkcija teikiant socialinį aprūpinimą šiai asmenų kategorijai neturėtų apsiriboti vien nedarbo pašalpų skyrimu. Gyventojų užimtumo politika turėtų būti nukreipta į gyventojų aktyvumo skatinimą, kad būtų mažinamas santykis tarp dirbančiųjų ir visuomenės išlaikomų žmonių.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Bedarbių rėmimo įstatymo 5 straipsniu bedarbiais yra laikomi nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymosi įstaigose, užsiregistravę gyvenamosios vietos valstybinėje darbo biržoje ir pasirengę profesiniam mokymuisi. Beje, 1996 m. patvirtintu socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu bedarbių registravimo pašalpų jiems skyrimo ir mokėjimo tvarkoje, bedarbiai jiems taikomų valstybinių užimtumo garantijų prasme skirstomi į pasirengusius darbo rinkai ir nepasirengusius.
Pasirengusiųjų grupei priskiriami turintys paklausią vietos darbo rinkoje profesiją, veiklos praktiką, turintys ne ilgesnę nei 1 metų darbo pertrauką pagal profesinį pasirengimą ar veiklos praktiką. Nepasirengusieji darbo rinkai – neturintys profesinio pasirengimo, turintys nepaklausią profesiją ar veiklos praktiką vietos darbo rinkoje, turintys ilgesnę nei 1 metų darbo pertrauką pagal profesinį pasirengimą ar veiklos praktiką.
Bedarbio statusas siejamas su valstybės teikiamomis garantijomis, tačiau bedarbis neturėtų likti vien pasyvus stebėtojas. Dėl šios priežasties mūsų įstatymai numato ne tik pasyvias valstybines garantijas bedarbiams, bet ir aktyvias, kurios skatina bedarbius tiesiogiai dalyvauti įdarbinimo procese. Pagal bedarbių rėmimo įstatymą darbo birža įgyvendina valstybės funkciją užtikrinti socialinę nedirbančiųjų asmenų apsaugą bedarbių rėmimo įstatyme numatytomis priemonėmis.
Nurodomos šios priemonės:
1) nemokamos profesinio orientavimo ir konsultavimo paslaugos (taip pat nemokama informacija apie laisvas darbo vietas);
2) nemokamos tarpininkavimo siekiant įdarbinti paslaugos;
3) nemokamas profesinis mokymas;
4) galimybė nedarbo atveju dirbti viešuosius darbus;
5) bedarbio pašalpa.
Teisės doktrina be įstatyme numatytų socialinės paramos bedarbiams formų pripažįsta ir paskolas bedarbiams savo verslui organizuoti. Tokių paskolų skyrimo tvarką, įgyvendinant bedarbių rėmimo įstatymą , reglamentuoja 1994 m. priimtas socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas „Paskolos bedarbiams savo verslui organizuoti suteikimo tvarka“. Tai priemonė, skatinanti gyventojų užimtumą. Tačiau valstybė šioje srityje palieka daugiau laisvės asmens savarankiškumui- jos vaidmuo apsiriboja verslo plano įvertinimu bei kontrole, susijusia su tam tikrų reikalavimų, nustatomų asmenims bei jų veiklai organizuojant verslą, įgyvendinimo kontrole.
Tad įstatymas numato keletą priemonių, skiriamų bedarbių socialinei apsaugai. Tačiau valstybės prioritetas šioje srityje turėtų būti teikiamas bedarbių aktyvumui skatinimui, teikiant nemokamas profesinio orientavimo ir konsultavimo, informavimo apie laisvas darbo vietas, nemokamas darbo biržos paslaugas įsidarbinant bei organizuojant nemokamą profesinį mokymą ir kvalifikacijos tobulinimą. Dėl to ir turėtų būti pateisinama kartais nepalankiai vertinama bedarbio pareiga reguliariai atvykti į darbo biržą ir registruotis joje, kartu dar kartą pasidomėti laisvomis darbo vietomis.
Įstatymų leidėjas leidžia bedarbiams dirbti laikinuosius viešuosius darbus. Tokią teisę turi tiek gaunantys bedarbio pašalpą, tiek jos. Bedarbiams, dirbantiems šiuos darbus, pagal minimalų valandinį atlygį mokamas valstybės nustatytas darbo užmokestis. Bedarbiams, dirbantiems viešuosius darbus ir toliau teikiamos valstybės užimtumo ir socialinės garantijos, jie toliau registruojami darbo biržoje. Bedarbių rėmimo įstatymas taip pat numato galimybę atlikti kitus iš užimtumo fondo remiamus darbus. Šių darbų tikslai nukreipti į tai, kad būtų sudaryta galimybė įgyti pirminius darbo įgūdžius, jiems tobulinti darbo buvimo vietoje, nustatyti kvalifikacinių žinių trūkumą, siekiant dirbti pagal profesiją, tobulinti kvalifikaciją, padėti įsitvirtinti darbo vietoje, pasibaigus remiamų darbų terminui, skatinti žmones dirbti, įgyti profesiją. Iš užimtumo fondo remiamų darbų atlikimo tvarką bei trukmę nustato Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Šie darbai- dar viena galimybė ieškantiesiems darbo pamažu įsilieti į darbo rinką.
Bedarbio pašalpa yra tik laikina priemonė, užtikrinanti pragyvenimo šaltinį. Jos laikinumas atskleidžia valstybės požiūrį į šią garantiją. Nes, kaip ir minėta, valstybės politikos prioritetas teikiamas bedarbių aktyvumui skatinti. Bedarbio pašalpos skyrimo tvarką bei kitus su šia valstybės garantija susijusius klausimus reglamentuoja bedarbių rėmimo įstatymas. Išryškėjus bedarbių pašalpų skyrimo tvarkos trūkumams, Užimtumo fondo finansavimo problemoms, šiose srityse įvyko nemažai esminių pokyčių. Šiuo tikslu 2003 m. buvo parengtas nedarbo socialinio draudimo įstatymas ir Vyriausybės nutarimas „Dėl nedarbo socialinio draudimo įstatymo nuostatų patvirtinimo“, o 2006 m. pagaliau priimtas užimtumo rėmimo įstatymas.
Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatyme apibrėžtos nedarbo draudimo sąlygos, nustatytos kategorijos asmenų, draudžiamų nedarbo draudimu (tai – už darbą gaunantys atlyginimą darbuotojai, valstybės tarnautojai, politikai, profesinės karo tarnybos kariai, nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos ir alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos kariai), kurie turi teisę į nedarbo socialinio draudimo išmokas. Vyriausybės nutarimas dėl nedarbo socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo reglamentuoja nedarbo socialinio draudimo išmokų bedarbiams skyrimo atsižvelgiant į jų atleidimo išdarbo priežastis tvarką, bedarbio nedarbo draudimo stažo ir draudžiamųjų pajamų apskaičiavimo, nedarbo draudimo išmokos skyrimo ir apskaičiavimo tvarką, taip pat nustato pateisinamas priežastis, dėl kurių neskiriama nedarbo draudimo išmoka.
Prireikus, Lietuvos darbo birža rengia valstybines, o kartu su savivaldybėmis – ir teritorines gyventojų užimtumo programas. Jos rengiamos pirmiausia labiausiai pažeidžiamiems piliečiams, numatytiems įstatymo- asmenims, jaunesniems nei 18 m., moterims, turinčioms vaikų iki 14 m., asmenims, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau nei 5 m., asmenims, grįžusiems iš įkalinimo vietų, invalidams.
Darbdavių reikalavimai darbo jėgai nuolat auga, todėl dalis bedarbių turi persikvalifikuoti. Bedarbio apibrėžime aptinkame nuostatą „pasirengę profesiniam mokymuisi“. Ši nuostata vertintina kaip viena iš bedarbių aktyvumo skatinimo priemonių. Jei darbo birža negali pasiūlyti darbo, atitinkančio bedarbio profesinį pasirengimą bei sveikatos būklę, taip pat, jei bedarbis neturi profesinio pasirengimo, jis gali būti siunčiamas mokytis profesijos ar tobulinti kvalifikacijos. Svarbu pastebėti, kad profesija, kurios siunčiama mokytis, turi atitikti vietos darbo rinkos poreikius. Mokymosi laikotarpiu asmuo išsaugo teisę į dalį bedarbio pašalpos, t.y. jis gauna 1/3 šios pašalpos dydžio arba, jei prieš siuntimą mokytis nebuvo įgijęs teisės į bedarbio pašalpą, jam mokama valstybės remiamų pajamų dydžio bedarbio pašalpa. Jei po mokymo bedarbiui nepavyksta įsidarbinti, bedarbio pašalpa mokama ir toliau, jei bedarbis buvo mokomas pagal programą ir neįsidarbino. Profesinį mokymą ir konsultavimą organizuoja Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba. Mokymo ir finansavimo iš užimtumo fondo tvarką nustato socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Profesinis mokymas ir finansavimas iš užimtumo fondo lėšų trunka 6 mėn., tačiau tam tikrais atvejais trišalės komisijos prie darbo biržos siūlymu gali būti pratęsiamas iki 10 mėn.
Nedirbančių asmenų mokymo, permokymo ir perkvalifikavimo procese dalyvauja šios institucijos:
1) Socialinės apsaugos ir darbo ministerija;
2) Respublikinė darbo birža ( ir Trišalė komisija);
3) Teritorinės darbo biržos;
4) Respublikinis mokymo centras/ tarnyba;
5) Teritoriniai mokymo centra/| tarnybos;
6) Darbo rinkos mokymo tarnyba;
7) Teritorinė darbo rinkos mokymo tarnyba;
8 ) Profesinio mokymo įstaiga.
Visos šios institucijos glaudžiai bendradarbiauja organizuojant bei įgyvendinant bedarbių mokymą, permokymą ir perkvalifikavimą. Juridinis aptariamos veiklos pagrindas – dvišalės ir trišalės sutartys. Jos sudaromos tarp siunčiamo mokytis ir darbo biržos; tarp siunčiamo mokytis bedarbio, darbo biržos bei asmens, įsipareigojusio įdarbinti.
Valstybinių užimtumo garantijų bedarbiams įgyvendinimo procese dalyvauja ne viena institucija. Tai lemia priemonių, numatomų įstatymais bei poįstatyminiais aktais, gausa. Lietuvos gyventojų užimtumo skatinimo politika susijusi tiek su siekiu integruotis į tarptautines bei regionines struktūras, tiek su būtinybe reguliuoti bedarbystės lygį. Apsiribojant pašalpomis šioje srityje, nebūtų sudarytos sąlygos užimtumo vystymui bei konkurencijai darbo rinkoje. Neprogresuotų darbo jėgos kokybė. Kita vertus, Lietuva susiduria su vis didesniais sunkumais, sprendžiant bedarbystės klausimą. Tai, galiausiai, neatsiejama nuo socialinių problemų. Bedarbystė neigiamai veikia visuomenės vystymąsi bei kiekvieno individo psichologinę būseną. Dėl šių ir dar kitų priežasčių, valstybinės užimtumo garantijos bedarbiams skatina darbo rinkos vystymąsi bei visuomenės progresą.

2.2. DARBO RINKOS PASYVIOJI IR AKTYVIOJI POLITIKA.
Valstybės vaidmuo darbo rinkoje pasireiškia dviem aspektais: aktyviu ir pasyviu. Aktyviu valstybės vaidmeniu darbo rinkoje vadinamos priemonės, siekiančios sumažinti nedirbančių piliečių skaičių (naudojantis ūkio plėtra, užimtumo didinimu, kvalifikacijos kėlimu, perkvalifikavimo bei mokymo organizavimu). Tuo tarpu pasyviu valstybės vaidmeniu vadinamos finansinės priemonės, siekiančios sušvelninti pajamų praradimą dėl darbo netekimo ( parama piniginėmis, natūrinėmis pašalpomis, kompensacijomis už šilumą ir vandenį, teikiant socialines paslaugas neturintiems arba nepakankamai pajamų turintiems gyventojams). Bedarbio statusas siejamas su valstybės teikiamomis garantijomis, tačiau bedarbis neturėtų likti vien pasyvus stebėtojas. Dėl šios priežasties mūsų įstatymai numato ne tik pasyvias valstybines garantijas bedarbiams, bet ir aktyvias, kurios skatina bedarbius tiesiogiai dalyvauti įdarbinimo procese.
Aktyviosios darbo rinkos politikos esminis tikslas yra siekti, kad naudojant įvairius instrumentus, pirmiausia finansinius, bedarbiams būtų daugiau rezervuota arba sukurta naujų darbo vietų, kad jie būtų priimami į darbą ir pagal savo kvalifikaciją galėtų prisitaikyti prie darbo jėgos paklausos pokyčių, pagaliau, kad jie patys imtųsi verslo. Naudojant aktyviają politiką panaudojama įvairių ekonominių ir organizacinių priemonių, leidžiančių sumažinti nedarbo mastą. Jos veikia darbo jėgos paklausos padidėjimą bei darbo rinkos mechanizmo funkcionavimo tobulinimą (pavyzdžiui, įdarbinimo įstaigų, permokymo centrų). Visos minėtiems tikslams pasiekti naudojamos priemonės yra griežtai reglamentuotos užimtumo rėmimo įstatymo ir atitinkamų jį lydinčių teisės aktų.
Aktyviosios darbo rinkos politikos administravimo funkcijas vykdo Lietuvos darbo biržų sistemos institucijos, glaudžiai bendradarbiaudamos su prie jų įsteigtomis trišalėmis komisijomis. Labai svarbus vaidmuo įgyvendinant bene svarbiausios valstybės aktyviosios darbo rinkos politikos krypties – profesinio mokymo ir perkvalifikavimo – uždavinius tenka Lietuvos darbo rinkos mokymo tarybai, turinčiai juridinio asmens statusą ir veikiančiai prie LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Lietuvos darbo rinkos mokymo taryba vykdo ne tik darbo rinkos profesinio mokymo ir perkvalifikavimo funkcijas, bet ir kitas ne mažiau svarbias užduotis. Profesinio orientavimo ir mokymo tarybai pavestos ne tik darbo rinkos profesinio mokymo ir perkvalifikavimo, bet ir profesinio orientavimo ir konsultavimo funkcijos, darbo rinkos mokymo institucijų priežiūra (6 regioninių padalinių, 14 darbo rinkos mokymo centrų). Svarbu pažymėti, kad įvairius kursus užsakanti Lietuvos darbo birža gali juos organizuoti ne tik bedarbiams, bet prevenciškai ir darbuotojams, kuriems gresia būti atleistiems iš darbo, mokyti. Mokymas finansuojamas Užimtumo fondo lėšomis. Lietuvos darbo birža gali užsakyti kursus ne tik darbo rinkos mokymo centruose, bet ir valstybinėse bei privačiose mokymo įstaigose, su kuriomis buvo sudarytos sutartys dėl mokymo ir kurių darbo kokybė labiausiai atitinka besikeičiančius darbo rinkos poreikius.
Aktyviosios darbo rinkos politikos instrumentai yra labai įvairūs. Kaip svarbiausias galėtume išskirti šias priemones:
• nedarbo prevencijos priemonės;
• darbo klubai;
• profesinis mokymas;
• užimtumo rėmimas (subsidijuojamas darbo vietų kūrimas, skatinama kurti savo verslą, finansuojami ir remiami viešieji darbai);
• grupinės darbo paieškos;
• verslo pagrindų mokymas;
• ilgalaikių bedarbių įgūdžių atnaujinimo programos
• Subsidijuojamų darbo vietų steigimo rėmimas:
o Savarankiško verslo
o Viešųjų darbų
o Remiamų darbų
• Buvusių kalinių mokymo programos
• Vietinių užimtumo programų projektai

Kiekvienas iš šių aktyviosios darbo politikos instrumentų reglamentuotas teisės aktų. Nustatytos specialios šios politikos priemonių įgyvendinimo administravimo procedūros (sutarčių pasirašymo tvarka, atsakomybė ir pan.). Aktyviosios darbo rinkos politikos priemonių įgyvendinimo rezultatai analizuojami pasitelkiant prieduose pateiktus statistinius duomenis, lenteles, paveikslus ir diagramas.
Globalizacijos procesai kelia vis naujus iššūkius valstybės darbo rinkos politikai- daug problemų kyla darbo rinkoje įgyvendinant laisvo darbo jėgos judėjimo principą, sudarant sąlygas darbo jėgai judėti šalies viduje, naikinant nedarbo lygio diferenciaciją įvairiuose šalies regionuose, taip pat sprendžiant labai aktualų bedarbiams bedarbio pašalpų skyrimo ir jų dydžio nustatymo tvarkos tobulinimo klausimą.
Teritorinių darbo biržų diegiamos paslaugos leidžia pereiti nuo pasyvaus į aktyvų bedarbių rėmimą. Pagal Bedarbių rėmimo įstatymą Darbo birža įgyvendina valstybės funkciją, užtikrinančią socialinę nedirbančiųjų asmenų apsaugą šio įstatymo numatytomis priemonėmis, iš kurių tik bedarbio pašalpa laikoma pasyvia. Bedarbių rėmimo įstatyme nurodomos šios priemonės:
• nemokamos profesinio orientavimo ir konsultavimo paslaugos (taip pat nemokama informacija apie laisvas darbo vietas);
• nemokamos tarpininkavimo siekiant įdarbinti paslaugos;
• nemokamas profesinis mokymas;
• galimybė nedarbo atveju dirbti viešuosius darbus;
• bedarbio pašalpa

Darbdavių reikalavimai darbo jėgai nuolat auga, todėl dalis bedarbių turi persikvalifikuoti. Jei Darbo birža negali pasiūlyti darbo, atitinkančio bedarbio profesinį pasirengimą bei sveikatos būklę, taip pat, jei bedarbis neturi profesinio pasirengimo, jis gali būti siunčiamas mokytis profesijos ar tobulinti kvalifikaciją.
Valstybės prioritetas turėtų būti teikiamas bedarbių aktyvumo skatinimui. Dėl to ir turėtų būti pateisinama kartais nepalankiai vertinama bedarbio pareiga reguliariai atvykti į Darbo biržą ir registruotis joje, kartu dar kartą pasidomėti laisvomis darbo vietomis. Tiek gaunantys bedarbio pašalpą, tiek jos negaunantys turi teisę dirbti laikinuosius viešuosius darbus. Tai galimybė iš dalies atstatyti prarastus darbinius įgūdžius.

Pasyvi valstybės užimtumo politika
Įvairios šalys naudoja įvairias finansines pagalbos bedarbiams (iš dalies praradusiems darbą) formas. Pagrindinės jų – bedarbio pašalpos. Reikia pabrėžti, kad visose šalyse pašalpų mokėjimas yra griežtai reglamentuotas ir ne kiekvienas nedirbantis pilietis turi teisę gauti bedarbio pašalpą. Bedarbio pašalpa mėginama atlikti dvi funkcijas. Viena vertus, bedarbio pašalpa yra draudimo išmoka, mokama atsitikus draudiminiam įvykiui – netekus darbo (jos dydis priklauso nuo socialinio draudimo stažo), kita vertus, tai yra socialinė pašalpa, mokama netekusiam darbo asmeniui, kad jis išgyventų, kol ras kitą pragyvenimo šaltinį.
Teoriškai piniginės išmokos, kaip socialinės paramos dalis, gali būti universalios arba kategorinės. Universalios pašalpos skiriamos, pavyzdžiui, visoms šeimoms, turinčioms vaikų. Kategorinės gali būti skiriamos tik tam tikroms gyventojų grupėms, pavyzdžiui, daugiavaikėms, nepasiturinčioms ir kt. Abiejų rūšių išmokos turi privalumų ir trūkumų. Kaip rodo ilgametė išsivysčiusių šalių patirtis, pagrindiniai universalių pašalpų privalumai yra šie: 1) sukuriamas solidarumas tarp visų šalies gyventojų; 2) piniginė parama neturi spragų, nes visi ją gauna; 3) administraciniai kaštai yra mažesni, nes čekis yra išsiunčiamas gavėjui be gyvenimo sąlygų tyrimo arba priklausymo konkrečiai kategorijai patvirtinimo; 4) išmokos gavėjai nepatiria moralinio nepatogumo, gaudami pinigines išmokas iš valstybės; 5) jos nemažina darbo paskatų žmonėms, kurių pajamos netoli skurdo ribos. Vienintelis, tačiau labai svarbus, universalių pašalpų trūkumas yra jų brangumas.
Konkrečios paramos schemos atsiradimas priklauso nuo daugelio demografinių, ekonominių ir politinių faktorių. Šalyse su socialdemokratinėmis vyriausybėmis dažniau įteisinamos nedarbo mažinimo, piniginių socialinių išmokų didinimo ir jų universalumo plėtimo priemonės, o šalyse su liberaliomis vyriausybėmis ribojamas valstybės kišimasis į šeimos gyvenimą, palaikomos tik būtiniausios skurdo mažinimo priemonės. Transporto lengvatos taip pat yra pasyvi valstybės paramos forma. Panaši kategorinė paramos forma asmenims, gaunantiems mažas pajamas, yra kompensuojamos išlaidos patalpų šildymui ir karštam vandeniui bei kitos kompensacijos.

Šiuo metu Lietuvoje dominuoja pasyvios valstybės užimtumo politikos mechanizmas. Pasyvieji darbo rinkos valdymo metodai, nors ir reikalauja nemažų investicijų, yra paprastesni ir labiau būdingi mažiau išsivysčiusioms šalims. Tokį darbo rinkos politikos kryptingumą Lietuvoje galima paaiškinti ne tik sunkiai valdoma ekonomine situacija, bet ir visos darbo rinkos valdymo infrastruktūros neišvystymu.
Lietuvoje teisė į nedarbo draudimo išmoką įgyjama, jei asmuo, siekiantis gauti bedarbio pašalpą yra užsiregistravęs darbo biržoje bedarbiu ir negavo pasiūlymo darbui, atitinkančio jo profesinį pasirengimą bei sveikatos būklę, ar aktyvios darbo rinkos politikos priemonių, turi teisę į nedarbo draudimo išmoką, tik šiais konkrečiais atvejais: jeigu iki įsiregistravimo darbo biržoje turi ne mažesnį kaip 18 mėn. nedarbo draudimo stažą per paskutinius 36 mėn., yra atleistas iš darbo darbdavio iniciatyva, nesant jo kaltės, tai yra, dėl nepriklausančių nuo darbuotojo aplinkybių bei darbdavio bankroto atveju; taip pat jeisiekiantis gauti bedarbio pašalpą asmuo baigė privalomąją nuolatinę pradinę karo tarnybą ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą arba buvo atleistas iš šių tarnybų ištarnavęs ne mažiau kaip pusę nustatyto laiko. Asmenims, kurie mokosi pagal dieninę mokymosi formą arba turi įregistruotą individualią įmonę, ūkininko ūkį, yra gavę verslo liudijimą ar individualios veiklos pažymėjimą arba turi sudarę autorinę sutartį, registruojantis darbo biržoje bedarbio statusas nesuteikiamas ir nedarbo socialinio draudimo išmoka neskiriama.
Svarbu pažymėti jog, jei asmuo, siekiantis gauti bedarbio pašalpą atsisakė siūlomo darbo, atitinkančio jo profesinį pasirengimą bei sveikatos būklę, be pateisinamų priežasčių atsisakėte dalyvauti individualiame užimtumo veiklos plane numatytose aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse, taip pat jei nustatytu laiku neatvyko į darbo biržą priimti pasiūlymo dirbti arba dalyvauti užimtumo plane numatytose aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse ar atsisakė siūlomo sveikatos patikrinimo, kad būtų nustatytas tinkamumas darbui nedarbo draudimo išmoka jam nebus skiriama.
Lietuvos vyriausybė kaip įmanydama stengiasi sutaupyti lėšas, todėl jei asmuo, siekiantis gauti bedarbio pašalpą gauna valstybines socialinio draudimo, šalpos ar valstybines pensijas (išskyrus našlių, našlaičių ir maitintojo netekimo pensijas), taip pat netekto darbingumo periodines kompensacijas dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų, taip pat profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės ar motinystės socialinio draudimo pašalpas, iš nedarbo draudimo lėšų mokama tik nedarbo draudimo išmokos dalis, viršijanti gaunamą pensijų, kompensacijų ar pašalpų sumą.
Nedarbo draudimo išmoka sustabdoma, jei dalyvaudamas aktyviose darbo rinkos politikos priemonėse asmuo, gaunantis bedarbio pašalpą gauna darbo užmokestį ar pagal Užimtumo rėmimo įstatymą mokamą mokymo stipendiją, taip pat, jei informavęs darbo biržą, minėtas asmuo įsidarbino pagal terminuotą darbo sutartį ne ilgesniam kaip pusės metų laikotarpiui ar tam pačiam laikotarpiui išsipirko verslo liudijimą.
Efektyvi socialinių pašalpų sistema turi neiškreipti jos gavėjų suinteresuotumo dirbti. Tam tikroms grupėms žmonių, kurie gauna pašalpas, darbo paskatos gali būti iškreiptos dėl tokių priežasčių:
• potenciali pašalpos gavėjo alga gali tik nedaug viršyti arba būti lygi pašalpai, kurią jis praras pradėjęs dirbti. Ypač tai būdinga šeimoms, kurių suaugę šeimos nariai turi žemą kvalifikaciją ir kuriose yra daug išlaikytinių;
• pradėjus dirbti, gali atsirasti papildomų (pavyzdžiui, vaiko priežiūros, transporto) išlaidų.

Paramą gaunantys žmonės nebus susinteresuoti dirbti, jeigu jų galimos darbinės pajamos bus nedaug didesnės už gaunamą socialinę pašalpą. Taigi, bedarbių norą dirbti gali mažinti tik pajamų tikrinimo pagrindu skiriamos išmokos. Valstybės funkcija teikiant socialinį aprūpinimą šiai asmenų kategorijai neturėtų apsiriboti vien nedarbo pašalpų skyrimu. Gyventojų užimtumo politika turėtų būti nukreipta į gyventojų aktyvumo skatinimą, kad būtų mažinamas santykis tarp dirbančiųjų ir visuomenės išlaikomų žmonių.
Sprendžiant ilgalaikių bedarbių problemas yra svarbu derinti aktyvią ir pasyvią darbo rinkos politiką, rasti jų taikymo būdus. Valstybinių užimtumo garantijų bedarbiams įgyvendinimo procese dalyvauja ne viena institucija. Apsiribojant pašalpomis nebūtų sudarytos sąlygos užimtumo vystymui bei konkurencijai darbo rinkoje, neprogresuotų darbo jėgos kokybė. Šiuo krizės laikotarpiu spręsdama nedarbo klausimą, Lietuva susiduria su dideliais sunkumais. Tai galiausiai neatsiejama nuo socialinių problemų. Nedarbas neigiamai veikia visuomenės vystymąsi bei kiekvieno individo psichologinę būseną. Dėl šių ir dar kitų priežasčių valstybinės užimtumo garantijos bedarbiams skatina darbo rinkos vystymąsi bei visuomenės progresą. Socialinė politika negali būti atskirta nuo šalies ekonominės politikos. Tai yra dvi neatskiriamos šalies ūkio vystymosi dalys, todėl jų ruošimas ir realizavimas turi būti vykdomas lygiagrečiai.

2.3. NEDARBO LYGIO KAITA NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE: 2007-2010 m. TENDENCIJOS
Šiame poskyryje, remiantis statistine informacija, bendrais bruožais apžvelgiamos 2007-2009 Lietuvos darbo rinkos tendencijos, būdingi bruožai, pokyčiai bei trumpai apžvelgiami 2010 m. naujausi duomenys.
Pagal nedarbo lygio augimą šalyje galime išskirti keturis etapus: 1) 1991-1997 metai, nepriklausomos Lietuvos darbo politikos formavimas, pereinant nuo planinio darbo išteklių naudojimo, link laisvos darbo rinkos; 2) 1998-2001 metai, įvykus Rusijos krizei, kuri palietė ir Lietuvos darbo rinką, kai išaugo nedarbo lygis; 3) 2002-2007 metai, nedarbas stabilizavosi ir ėmė mažėti, tai visų pirma sietina su Užimtumo programos 2001-2004 tikslų įgyvendinimu ir Lietuvos įstojimu į Europos Sąjungą; 4) Nuo 2008 metų, Lietuvą palietusi krizė įtakojo nedarbo lygio kilimą.
Apibendrinta 1991-2007 m. nedarbo lygio kitimo diagrama puikiai parodo pirmuosius tris laikotarpius.

1 pav. Šaltinis: Lietuvos darbo birža(1991-1997) ir Statistikos departamentas (1998-2007).

Svarbu pabrėžti, kad Lietuvoje naudojami du nedarbo lygio įvertinimo būdai. Vienas Lietuvos Darbo biržos nedarbo įvertinimo būdas, kuris parodo, koks procentas darbingo amžiaus gyventojų yra užsiregistravę Teritorinėse darbo biržose. Pagal tai apskaičiuojamas nedarbo lygis. Toks matavimo būdas turi trūkumų, nes ne visi bedarbiai registruojasi Darbo biržoje, todėl Darbo biržos duomenys gali sumažinti nedarbo lygį.
Kitas matavimo būdas, taikomas Statistikos Departamento nuo 1998m., remiasi gyventojų apklausomis. Šis matavimo būdas laikomas geresniu, tačiau turi savų trūkumų. Tačiau šiame darbe yra remiamasi Statistikos departamento pateiktais duomenimis, manydami, kad jie geriau parodo nedarbo lygio situaciją Lietuvoje.

2007-2009 m. Lietuvos pagrindinių nedarbo rodiklių analizė ir 2010 m. tendencijos

2007 m. yra metai, kada Lietuvos ekonomika dar augo, tačiau viskas ėmė keistis 2008 m. viduryje ir tęsiasi iki dabar. Tai puikiai atsispindi nedarbo lygio pokyčiuose ( 2 pav.). Jei 2007 m. Statistikos departamento duomenimis nedarbo lygis Lietuvoje buvo tik 4,3 proc., tai 2009 metais nedarbo lygis išaugo iki 13,7 proc. Jei dar 2007 m. bedarbių buvo tik 69 tūkst., tai 2009 m. šis skaičius siekė jau net 225 tūkst., kitaip sakant net 3,3 karto daugiau.

2 pav. Šaltinis: Lietuvos Statistikos Departamentas, http//www.stat.gov.lt/lt

Aptariamu laikotarpiu vis mažėjo galimybės susirasti darbą jaunimui ( iki 24 m), jų nedarbo lygis 2007 m. siekė 8,2 proc., 2008 m. 13,4 proc., o 2009 m. jau net 29,2 proc. ir pagal amžiaus grupes, jaunimo nedarbas buvo aukščiausias. Nedarbo lygis 2007- 2009 m. vyrų tarpe buvo didesnis, nuo 4,3 proc. 2007 m. didėjo iki 17 proc. 2009 m., o moterų nuo 4,3 proc. iki 10,4 proc. Aišku, tai galima sieti su tuo, kad statybos sektorius ekonomikos nuosmukio metu patyrė didelius nuostolius.
2007-2009 m. buvo matyti ir kiti nelygumai. Visų pirma teritoriniai. Aukščiausias nedarbo lygis 2009 m. buvo fiksuotas Druskininkų (14,3 proc.), Akmenės (13,6 proc.) bei Ignalinos
(13,3 proc.) rajonų savivaldybėse. O žemiausias Neringos (3,3 proc.) bei Elektrėnų (5,4 proc.) rajonų savivaldybėse.
Kaip rodo Statistikos departamento pateikti duomenys dauguma bedarbių tai vidurinį su specialiuoju, arba tik vidurinį išsilavinimą turintys asmenys, kurie visų bedarbių atžvilgiu 2009m. sudarė 57 proc. Tuo tarpu bedarbių su aukštuoju išsilavinimu buvo apie 10 proc. Be to aptariamuoju laikotarpiu vidurinį su specialiuoju išsilavinimu arba tik vidurinį išsilavinimą turinčių bedarbių skaičius labai išaugo, lyginant 2008m. su 2009 m. minėtų bedarbių skaičius išaugo beveik 3 kartus, tuo tarpu asmenų, kurie turi aukštąjį išsilavinimą padaugėjo 1,8 karto. Taigi, ekonominis sunkmetis visų pirma atsiliepė turintiems žemos kvalifikacijos išsilavinimą.
Labai svarbus rodiklis, tai ilgalaikis nedarbas (1 metai ir ilgiau). Kaip matome iš pateiktos stulpelinės diagramos ilgalaikiai bedarbiai sudarė gana žymią bedarbių dalį, ir aptariamuoju laikotarpiu jų skaičius padidėjo nuo 22 tūkst. iki 52 tūkst. , kitaip sakant 2,4 karto.

3 pav. Lietuvos Statistikos departamentas.

Ilgalaikių bedarbių procentas nuo visų bedarbių taip pat kito. 2007 m. ilgalaikiai bedarbiai sudarė 31 proc. visų bedarbių atžvilgiu, 2008 m. 21,3 proc., o nuo 2009 m. pastebima tendencija, kad didėja ilgalaikių bedarbių dalis kitų bedarbių atžvilgiu t.y. 2009 m. ilgalaikiai bedarbiai jau sudarė 23 proc. visų bedarbių. Ilgalaikio nedarbo lygis, taip pat kito nuo 1,4 proc. 2007 m., iki 3,2 proc. 2009 m. Reikia paminėti, kad kuo sunkmetis užsitęsia ilgiau, tuo ilgalaikių bedarbių atsiranda daugiau. Statistikos departamento pateiktoje ataskaitoje, 2010 m. III ketvirtį 42,2 procento visų bedarbių sudarė ilgalaikiai bedarbiai. Ilgalaikių bedarbių skaičius trečiąjį 2010 m. ketvirtį padidėjo iki 123,1 tūkst., tai 2,4 procento (2,9 tūkst.) daugiau nei antrąjį 2010 m. ketvirtį.. Taigi, ilgalaikiai bedarbiai tampa vis didesne problema.
Kaip rodo naujausi Statistikos departamento pateikti 2010 m. III ketv. Duomenys trečiąjį šių metų ketvirtį nedarbo lygis šalyje buvo 17,8 procento- tai yra, 0,5 procentinio punkto mažesnis nei antrąjį 2010 m. ketvirtį. Lietuvos darbo biržos duomenimis, sumažėjo ir registruotų bedarbių skaičius- trečiąjį šių metų ketvirtį jų buvo apie 319,9 tūkst., o tai yra 4,6 tūkst., mažiau nei praėjusįjį ketvirtį. Nėra tikslių ekonominių ar sociologinių apskaičiavimų, tačiau manytina, kad 10 proc. nedarbas – grėsminga riba. Šiuo metu Lietuvoje nedarbas viršija šį lygį, todėl valstybė turėtų imtis priemonių gyventojų užimtumui skatinti.

4 pav. Lietuvos Statistikos departamentas.
Džiugu, kad jaunimo (t.y. 15–24 metų amžiaus asmenų) nedarbo lygis trečiąjį 2010 m. ketvirtį sumažėjo 1,6 procentinio punkto ir buvo 35,5 procento. Tačiau vis dėlto jaunimo nedarbas išlieka gana aukštas. Statistikos departamento vertinimais, bedarbių skaičius, didėjęs nuo antrojo 2008 m. pusmečio, trečiąjį šių metų ketvirtį pagaliau sumažėjo ir buvo 292 tūkst., o tai reiškia 5,2 tūkst., mažiau nei antrąjį šių metų ketvirtį.( 4 pav).
Matomas ryškus nedarbo išsiskyrimas tarp miesto ir kaimo: mieste nedarbo lygis trečiąjį šių metų ketvirtį siekė 15,8, kaime – net 22,6 procento. Skaidant gyventojus pagal lytis- vyrų nedarbo lygis sumažėjo net 2 procentiniais punktais, tačiau šio ketvirčio duomenis lyginant su praėjusiojo, moterų nedarbo lygis, ne tik kad nepadidėjo ar neišliko toks pats- jis padidėjo 0,9 procentinio punkto.
Gyventojų užimtumo statistinio tyrimo vertinimais, trečiąjį 2010 m. ketvirtį kas antras bedarbis (55,6 proc.) turėjo vidurinį arba vidurinį su profesine kvalifikacija išsilavinimą, kas šeštas (16 proc.) – aukštąjį arba aukštesnįjį ir kas devintas (11,5 proc.) – pagrindinį išsilavinimą.
Apibendrintai galima sakyti, kad ekonominis sunkmetis užklupęs Lietuvą 2008 m. viduryje stipriai atsiliepė Lietuvos darbo rinkai. Dėl nepalankių ekonominių sąlygų, įmonių bankrotų, ėmė mažėti laisvos darbo vietos, ir 2009 m. laikotarpiu nedarbo lygis smarkiai išaugo. Būtinos priemonės stabilizuoti nedarbo lygio kilimą, kuris dabar siekia apie 17 proc. Nors dabartiniai rodikliai rodo, kad nedarbas turi tendenciją mažėti, tačiau jis išlieka per aukštas. Pagrindinės problemos, neigiamos tendencijos tos, kad jaunimo nedarbas yra didžiausias lyginant su kitomis amžiaus grupėmis, taip pat egzistavo teritoriniai, lyties netolygumai. Taip pat labai išaugo nekvalifikuotų bedarbių skaičius. Tai gana rimta problema. Darbo rinka reikalauja kvalifikuotų specialistų, todėl Lietuvos darbo politika turėtų būti nukreipta į nekvalifikuotą darbo jėgą, taikyti įvairias priemones, kad ši problema būtų išspręsta, nes kitaip gali smarkiai išaugti socialinė įtampa. Pastebima, kad ilgalaikių bedarbių skaičius didėja gana žymiai ir reikia pabrėžti, kad kuo sunkmetis užsitęsia ilgiau, tuo jų dalis vis didėja. Galima teigti, kad ilgalaikiai bedarbiai yra viena rimčiausių dabartinių problemų, nes jų dalis žymiai išaugo, o juos į darbo rinką dėl menkos motyvacijos įtraukti sunku.

3. ILGALAIKIŲ BEDARBIŲ POŽIŪRIS Į VALSTYBĖS DARBO RINKOS POLITIKĄ.
3.1. TYRIMO TIKSLAS IR METODO APRAŠYMAS.

Tyrimo tikslas – išaiškinti ilgalaikių bedarbių požiūrį į valstybės darbo rinkos politikos priemones.
Tyrimo objektas (tema) – ilgalaikių bedarbių požiūris į aktyvias darbo politikos priemones.
Pagrindinė tyrime keliama problema – ar ilgalaikiai bedarbiai yra linkę įsitraukti į aktyvios darbo rinkos politikos priemones ar vis dėlto jie yra nemotyvuoti ir naudojasi tik pasyvios politikos priemonėmis – transferinėmis išmokomis.
Iškėlėme hipotezę – Lietuvoje ilgalaikiai bedarbiai nėra motyvuoti įsitraukti į aktyvią darbo rinkos politiką.

Tyrimo pagrindimas
Savo darbo tyrimui atlikti pasirinkome kokybinį tyrimą, nes juo naudojantis galima atskleisti kaip žmonės reaguoja į tyrimo objektą. Kokybinis tyrimas atskleidžia žmogiškąją tyrimo objekto pusę – koks yra individų elgesys (o jis dažnai būna prieštaringas), įsitikinimai, nuomonės, emocijos ir santykiai. Šis metodas yra daug efektyvesnis siekiant įvardintinti neapčiuopiamus faktorius – socialinės normos, socialinis – ekonominis statusas, lyčių vaidmenys, etiškumas ir religija. Apklausti bedarbius pasirinkome kokybinį struktūrizuotą interviu, nes jis atskleidžia asmeninus individų praeities aspektus, o ir labiausiai tinka nagrinėti socialiai jautrias temas, mūsų atveju ilgalaikio nedarbo priežastis. Atviro tipo klausimai, kokie ir buvo mūsų atliktame tyrime, suteikia tiriamiesiems laisvę atsakyti savais žodžiais, o ne vien tik „taip“ arba „ne“.
Pasirinktas kokybinio tyrimo metodas – struktūrizuotas interviu, leido atskleisti koks yra dalyvių požiūris į tyrimo temą, šiuo atveju, į ilgalaikį nedarbą bei valstybės darbo rinkos politikos priemones, sužinoti individų perspektyvas rūpima tyrimo tema. Iš atliktų interviu paaiškėjo įvairios nuomonės skirtingais klausimais, todėl šis kokybinis tyrimas mums labiausiai ir tiko.

Tyrimo eiga
Pirmiausia išskyrėme tikslą, kurį pasiekus galėtume išsiaiškinti ilgalaikių bedarbių situaciją ir požiūrį į valstybės darbo rinkos politikos priemones. Tada buvo sugalvoti tyrimo tikslui adekvatūs klausimai. Toliau buvo susitarta su ilgalaikiais bedarbiais, kurie sutiko atsakyti į klausimus. Svarbu paminėti tai, kad tarp apklaustųjų respondentų nebuvo žmonių su aukštuoju universitetiniu išsilavinimu, todėl bus atskleistas tik žemesnės kvalifikacijos bedarbių požiūris. Pokalbiai vyko neformalioje aplinkoje apklaustųjų namuose. Atliekant interviu laikytąsi visų etikos normų: buvo gautas respondentų sutikimas duoti interviu, supažindinta su tyrimo tikslu, laikantis konfidencialumo principo respondentų duomenys buvo užkoduoti ir pan. Nusiskundimų nesulaukta. Kiekvienas interviu truko apie valandą. Pokalbio metu atmosfera buvo pakankamai šilta, respondentas mielai atsakė į visus klausimus, kurie buvo užduoti, taip pat ir į pagilinamuosius klausimus.

3.2. TYRIMO DUOMENŲ ANALIZĖ.

Kaip buvo minėta anksčiau, Lietuvoje labiau dominuoja pasyvios valstybės užimtumo politikos mechanizmas. Tai iš dalies patvirtino ir atliktas tyrimas su ilgalaikiais bedarbiais. Pasyvieji darbo rinkos valdymo metodai, nors ir reikalauja nemažų investicijų, yra paprastesni ir labiau būdingi mažiau išsivysčiusioms šalims. Tokį darbo rinkos politikos kryptingumą Lietuvoje galima paaiškinti ne tik sunkiai valdoma ekonomine situacija, bet ir visos darbo rinkos valdymo infrastruktūros neišvystymu. Vis dėlto, pastaruoju metu, valdžios atstovai per Darbo biržas imasi griežtesnių priemonių, kurios skatina bedarbius ieškoti darbo patiems. Bedarbiams savarankiškai reikia kreiptis į įmones su rašytiniais įrodymais, kodėl bedarbis nebuvo įdarbintas, kokiose įmonėse jis lankėsi ir pan., taip pat netoleruojamas ir griežtai baudžiamas neatsiliepimas į skambučius iš Darbo biržos ir t.t. Tik veikiau tai būdai kaip sumažinti asmenų, kurie turi teisę į bedarbio pašalpą, skaičių dėl finansinių lėšų stokos valstybės biudžete nei pastangos išmokyti bedarbius labiau įsitraukti į aktyvias darbo politikos priemones. Iš kitos pusės, patys bedarbiai tikisi kokybiškos pagalbos iš valstybės, tačiau menkai deda pastangas į savarankišką darbo paiešką. Jei pažvelgtume į žemiau esančią lentelę, pamatytume, kad pusė jų nevykdo savarankiškos paieškos absoliučiai, tik laukia pasiūlymų iš Darbo biržos. Vienas respondentas yra netgi nemanąs, kad tai yra jo pareiga: „Laukiu tinkančių pasiūlymų iš Darbo biržos, juk toks jų darbas“.
Pusmetį bedarbis gali gauti pašalpą, jei jis neįsidarbina, tai niekieno problema, kitą pusmetį jis pašalpos negauna: „Šiuo metu jokios (pašalpos negaunu). Prieš pusmetį mokėjo bedarbio pašalpą“ . Bedarbiui pusę metų išties kėbli situacija. Be abejo, jis gali kreiptis dėl socialinės pašalpos, kuri yra skiriama iš savivaldybės lėšų, kuriai jis priklauso. Vienas gyvenantis, įsiregistravęs darbo biržoje bedarbis, neturintis kitų pajamų, gauna 315 Lt socialinę pašalpą . Socialinė pašalpa skiriama trims mėnesiams (su galimybe prasitęsti). Tačiau akivaizdu, kad tokia suma atitinka vos pusę sumos reikalingos bedarbių įvardintoms sumoms pagrindinėms reikmėms (žiūrėti lentelę), kaip ir pati bedarbio pašalpa, kuri nuo šių metų sausio mėnesio nebe 1041 Lt, o 650 Lt.
Asmeniui, nedalyvaujančiam aktyviose darbo rinkos politikos priemonėse, nepasinaudojus jį aptarnaujančio teritorinės darbo biržos tarpininko ar konsultanto paslaugomis ilgiau kaip tris mėnesius; nutraukus profesinį mokymą arba atsisakius įsidarbinti pagal suteiktą kvalifikaciją ar įgytą kompetenciją, registracija darbo biržoje nutraukiama. Tačiau daugelio ilgalaikių bedarbių galimybės dalyvauti profesiniuose mokymuose ar įgyti naują specialybę, kvalifikaciją yra ribojamos dėl tų pačių finansinių išteklių trūkumo: „Nebuvo kada, neturėjau finansinių galimybių, reikėjo dirbti“ ; „Gal ir norėčiau, bet kad nereiktų važiuoti į kitą miestą, o tai praktiškai neįmanoma, nes čia nėra kur mokytis“ ; „Kadangi jie (kursai) turėjo vykti kitame mieste, o tai reikštų, kad turėčiau nuomotis butą arba važinėti, atsisakiau“ .
Kita vertus, be mokymų programų, aktyvi/skatinamoji bedarbių rėmimo politika neįsivaizduojama bet kurioje šalyje. Akivaizdu, kad ši paslauga prieinama išsivysčiusių šalių asmenims, tačiau besivystančioms šalims tai irgi turėtų būti prioritetas. Tačiau nei vienas respondentas neakcentavo žinąs, kad profesinis mokymas, kvalifikacijos kėlimas yra pagal tam tikrą tvarką nemokamas. Bedarbių profesinis mokymas finansuojamas ir mokymo stipendijos iš Užimtumo fondo lėšų bedarbiams mokamos ne ilgiau kaip 6 mėnesius. Kai kuriais atvejais, jeigu tam tikrai profesijai įgyti reikia daugiau laiko, trišalės komisijos prie darbo biržos siūlymu profesinio mokymo finansavimas ir mokymo stipendijos mokėjimas gali būti pratęstas iki 10 mėnesių . Akivaizdu, kad Lietuvoje pasireiškiantis pilietinis pasyvumas nemažiau pasireiškia ir mokymo programų dalyvavime: „man kvalifikacijos kelti nereikia, o darbo reikia“ . Tai atspindi nesuvokimą, kad kvalifikacijos kėlimas, naujos paklausesnės specialybės įsigijimas – vartai į darbo rinką. Pasireiškia ir nesidomėjimas : „Per daug nesidomėjau,…nesutikčiau (dalyvauti kursuose), nematau prasmės“ .
Priežastys dėl kurių apklaustieji bedarbiai negalėjo ilgą laiką įsidarbinti buvo įvairios. Jei pažvelgtume į žemiau pateiktą lentelę, matysime, kad vis dėl to didžioji dalis respondentų nebuvo ir nėra patenkinti siūlomais atlyginimais. Atlyginimus, už kuriuos apsimokėtų dirbti visi įvardijo skirtingai. Tai, spėjama, priklauso nuo to, kokia respondentų šeimyninė padėtis, amžius. O dirbti dauguma pageidautų pagal savo specialybę: „Taip, labai svarbu. Nes mokinuosi tai ką noriu ir norėčiau dirbti pagal tą specialybę, kurią mokinuosi.“ ; „Ir man yra svarbu, kad darbas, kurį dirbčiau būtų pagal mano specialybę ar bent artimas jai. Aš esu savo darbo specialistas, todėl nenorėčiau dirbti kažką kitą“ . Praktiškai visi teigė, kad bedarbio pašalpa pagrindinėms reikmėms užtikrinti turi būti apie tūkstantis litų. Ir dauguma atsakė, kad bedarbio pašalpa turi būti mokama neribotą laiką: „Manau, tol kol susiras“ ; „Sunku pasakyti, bet per pusę metų tikrai neįmanoma, nebent turi pažinčių..“ ; „Turbūt kol susirastum darbą. Vieniems pavyksta greičiau susirast, kitiems ne, čia juk niekas tiksliai negali pasakyti“ . Kiti du respondentai mano, kad turėtų būti mokama nuo trijų iki šešių mėnesių: „Ne, jos neturi būti didesnės. Tada nebėra motyvacijos ieškoti darbo. “
Kaip matyti tik nedaugelis sutinka, kad gaudami bedarbio pašalpą ilgą laiką, bedarbiai bus linkę į pasyvumą, kuris dėl galimai užsitęsusio neįsidarbinimo vis gilės. Tuo labiau, kad įsidarbinimo perspektyvos jau dabar respondentams (trys iš penkių) atrodo nedidelės (žiūrėti lentelę). Be to, didžioji dalis savo padėtį vertina kaip pakankamai normalią (žiūrėti lentelėje). Vadinasi, net ir būdami ilgalaikiais bedarbiais, materialiniais ištekliais skųstųsi neypatingai. Tai vėlgi siejama su respondentų amžiumi, šeimynine padėtimi (vieniši, neakivaizdinių studijų studentai, neturintys vaikų, arba turintys suaugusius vaikus, gyvenantys pas tėvus ir pan.), ypač su nelegalaus darbo apraiškomis. Du respondentai yra dirbę nelegaliai, o vieno iš jų pajamas sudaro būtent nelegalaus darbo pajamos (žiūrėti lentelėje). Respondentai linkę nelegalų darbą vertinti teigiamai, net jei vertina ir neigiamai, tačiau neatsisako dirbti (žiūrėti lentelę). Tai iš tiesų gali būti siejama su darbo užmokečio dydžiu, kuris respondentų pateikiamas nors ir skirtingų dydžių (žiūrėti lentelę), bet vienoda reikšme: „…ir už gerą atlyginimą“ , „…būtų normaliai apmokamas“ , „…algos būtų mokamos tokios, kad atitktų poreikius leidžiančius žmogui padoriai gyventi.“
Tačiau valstybės teikiama parama neatspindi to, ko ilgalaikiai bedarbiai iš tikrųjų norėtų iš valstybės, kaip pagalbos žmonėms negalintiems įsidarbinti. Visų atsakymai skirtingi (žiūrėti lentelę), bet labiau orientuoti į valdžios institucijas, kaip į pagrindinį adresatą, kuris turėtų būti atsakingas už bedarbių įsidarbinimą: „Jei valstybė duotų žmonėms uždirbti…“ ; Lengvatų smulkiajam verslui. Būtų gerai ir negrąžintina paskola verslui..“ , (žiūrėti lentelę). Taip pat ir respondentų pasiūlymai, ką reikėtų daryti, kad padėtis pagerėtų, orientuojami į valdžios institucijas, verslo sektorių, bet ne į juos pačius : algos turi atitikti kainas, mokesčius, priešingu atveju mokesčiai turėtų būti mažinami, „valdžia turi steigti naujas darbo vietas, panaikinti monopolijos savivaliavimą, reguliuoti kainas, jei kelia mokesčius, tegul kelia ir žmonių pajamas“, „darbo vietos ne tik jauniems ir sveikiems, bet ir turintiems invalidumą didesnis darbo vietų pasirinkimas“ ; suteikti lengvatas transportui, sveikatos draudimui ne tik dieninių studijų studentams, bet taip pat ir neakivaizdininkams (žiūrėti lentelę).

Apibendrinant galima pasakyti, kad iškelta hipotezė pasitvirtino tik iš dalies. Iš vienos pusės ilgalaikiai bedarbiai nėra motyvuoti įsitraukti į aktyvią darbo rinkos politiką, nes deda mažai pastangų aktyvesnei darbo paieškai. Taip pat atsisako ir kiek įmanoma vengia siūlomų profesinių mokymų, motyvuodami šią valstybės siūlomą pagalbą kaip neprieinamą dažniausiai dėl finansinių išteklių stokos kelionės, maitinimo, nuomojamo būsto ir kt. išlaidoms, kadangi dauguma profesinių mokymų programų vyksta didesniuose miestuose. Kita vertus, jie nėra asmenys, norintys gyventi tik iš pašalpų. Gal tai lemia lietuviškas darbštumas, ar žmogaus savirealizacijos poreikis, bet apklaustieji bedarbiai nori ir yra pasirengę dirbti. Tačiau jų iniciatyva užslėpta ir sunkiai įgyvendinama, nes norėti, bet savarankiškai nesistengti aktyviau ieškoti darbo, o tik tikėtis gerų pasiūlymų, neišspręs jų ilgalaikės bedarbystės problemų. Todėl galima teigti, jog manymas esant aktyvios darbo rinkos politikos dalyviais, o iš tikrųjų esant pasyviais, tėra žinių bei domėjimosi stoka. Tai galima sieti ir su globėjiškumo kultūra, kuri dominuoja socialdemokratiškose, besivystančiose ir postsovietinėse šalyse. Todėl esminis valdžios atstovų žingsnis turėtų būti kiek įmanoma didesnis švietimas, paprastesnis prieinamumas prie informacijos ir skatinimas mokant bedarbius, kaip rasti reikiamos informacijos, kuri ištrauktų bedarbį iš nežinomybės ir padėtų įsitraukti į aktyvų darbo politikos priemonių naudojimą.

IŠVADOS.

1. Panaikinti nedarbą ir pasiekti kuo didesnį užimtumą – vienas pagrindinių kiekvienos valstybės tikslų. Nedarbo sąvoka buvo pradėta vartoti tik XIX amžiaus pabaigoje. Ankstesniuose veikaluose nedarbas buvo apibūdinamas kaip darbo stoka, priverstinis dykinėjimas ir pan. Nors nedarbo sąvoka atsirado gana vėlai, tačiau šis reiškinys egzistuoja jau nuo seno. Šio reiškinio priežasčių ir paplitimo masto nustatymui atliekama daug empirinių tyrimų bei statistinių matavimų. Tačiau nedarbo nagrinėjime svarbu ir teoriniai aspektai, kurie paaiškina pačią nedarbo sąvoką, išskiria nedarbo rūšis, tipus, matavimą bei jo problematiką.

2. Nors nedarbas pats savaime yra didelė ir sudėtinga problema, tačiau taip pat jis sukelia ir daugybę kitų neigiamų padarinių. Tyrinėtojai nedarbo pasekmes skirsto į ekonomines (pasekmės visos valstybės mastu) ir socialines (pasekmės pačiam individui). Dėl įvairialypių ir skaudžių bedarbystės padarinių nedarbo reiškinys yra politinių ir ekonominių diskusijų objektas bei viena sunkiausiai sprendžiamų ekonomikos problemų.

3. Lietuvos darbo rinkos funkcionavimą reglamentuojančią teisinę bazę sudaro Lietuvos Respublikos Konstitucija, Darbo kodeksas, Nedarbo socialinio draudimo įstatymas, Bedarbių rėmimo įstatymas, Užimtumo rėmimo įstatymas, Lygių galimybių įstatymas bei kiti įstatymai, atskirų institucijų statutai ir juos lydintys teisės aktai, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai. Institucinėje nedarbo valdymo sistemoje svarbiausi vaidmenys tenka Vyriausybės organizacijoms: Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai ir prie jos esančioms institucijoms, taip pat Ūkio ministerijai, darbuotojų bei darbdavių organizacijoms. Įvairių socialinių grupių darbo santykių interesų srityje koordinavimo funkcijas atlieka trišalių komisijų ar komitetų institucinė sistema. Valstybinių garantijų bedarbiams įgyvendinimo procese dalyvaujant kelioms institucijoms, itin svarbus tampa sklandus visų šalių bendradarbiavimas, priemonių, numatomų įstatymais bei poįstatyminiais aktais, taikymas.

4. Sprendžiant ilgalaikių bedarbių problemas itin svarbu derinti aktyvią ir pasyvią darbo rinkos politiką, rasti jų taikymo būdus. Valstybės prioritetas turėtų būti teikiamas bedarbių aktyvumo skatinimui. Apsiribojant pašalpomis nebūtų sudarytos sąlygos užimtumo vystymui bei konkurencijai darbo rinkoje, neprogresuotų darbo jėgos kokybė. Šiuo metu Lietuvoje dominuoja pasyvios valstybės užimtumo politikos mechanizmas. Pasyvieji darbo rinkos valdymo metodai, nors ir reikalauja nemažų investicijų, yra paprastesni ir labiau būdingi mažiau išsivysčiusioms šalims. Tokį darbo rinkos politikos kryptingumą Lietuvoje galima paaiškinti ne tik sunkiai valdoma ekonomine situacija, bet ir visos darbo rinkos valdymo infrastruktūros neišvystymu.

5. Krizės akivaizdoje spręsdama nedarbo klausimą, Lietuva susiduria su dideliais sunkumais, todėl socialinė politika negali būti atskirta nuo šalies ekonominės politikos. Tai yra dvi neatskiriamos šalies ūkio vystymosi dalys, todėl jų ruošimas ir realizavimas turi būti vykdomas lygiagrečiai. Nedarbas neigiamai veikia visuomenės vystymąsi bei kiekvieno individo psichologinę būseną. Valstybinės užimtumo garantijos bedarbiams skatina darbo rinkos vystymąsi bei visuomenės progresą. Lietuvos gyventojų užimtumo skatinimo politika susijusi tiek su siekiu integruotis į tarptautines bei regionines struktūras, tiek su būtinybe reguliuoti bedarbystės lygį.

6. Nedarbo lygis Lietuvoje po truputį mažėja, tačiau vis dar išlieka grėsmingai aukštas. Pastebima ryški diferenciacija tarp miesto ir kaimo bei tarp moterų ir vyrų nedrabo lygio. Taip pat nepaliaujamai auga ilgalaikių bedarbių skaičius. Šalyje nuolat daugėja socialinės pašalpos gavėjų, o tai dar labiau didina efektyvių aktyviųjų ir pasyviųjų socialinės atskirties mažinimo priemonių taikymo būtinybę.

7. Lietuva tapusi nepriklausoma susidūrė su nedarbo problema. Iki 1997 m. Lietuvos nedarbo lygis nebuvo aukštas ir nekėlė socialinės įtampos. Vėliau Rusijos krizė išryškino Lietuvoes nedarbo politikos problemas. Nuo 2001 m. buvo stebimas nedarbo lygio mažėjimas, tačiau 2008 m. viduryje Lietuvą užklupęs sunkmetis stipriai atsiliepė Lietuvos darbo rinkai. Dėl nepalankių ekonominių sąlygų, įmonių bankrotų, ėmė mažėti laisvos darbo vietos, ir 2009 m. laikotarpiu nedarbo lygis smarkiai išaugo, pasiekė tokias aukštumas, kurių nebuvo per visą nepriklausomybės laikotarpį. Būtinos priemonės stabilizuoti nedarbo lygio kilimą, kuris siekė apie 17 proc. Nors dabartiniai rodikliai rodo, kad nedarbas turi tendenciją mažėti, tačiau jis išlieka per aukštas. Pagrindinės problemos: jaunimo nedarbas; teritoriniai; lyties netolygumai; didelis nekvalifikuotų bedarbių skaičius. Tai ypač rimta problema. Darbo rinka reikalauja kvalifikuotų specialistų, todėl Lietuvos darbo politika turėtų būti nukreipta į nekvalifikuotą darbo jėgą, taikyti įvairias priemones, kad ši problema būtų išspręsta, nes kitaip gali smarkiai išaugti socialinė įtampa. Pastebima, kad ilgalaikių bedarbių skaičius didėja gana žymiai ir reikia pabrėžti, kad kuo sunkmetis užsitęsia ilgiau, tuo jų dalis vis didėja. Galima teigti, kad ilgalaikiai bedarbiai yra viena rimčiausių dabartinių problemų, nes jų dalis žymiai išaugo, o juos į darbo rinką dėl menkos motyvacijos įtraukti sunku.

8. Iš vienos pusės ilgalaikiai bedarbiai nėra motyvuoti įsitraukti į aktyvią darbo rinkos politiką, nes deda mažai pastangų aktyvesnei darbo paieškai. Taip pat atsisako ir kiek įmanoma vengia siūlomų profesinių mokymų, motyvuodami šią valstybės siūlomą pagalbą kaip neprieinamą dažniausiai dėl finansinių išteklių stokos kelionės, maitinimo, nuomojamo būsto ir kt. išlaidoms, kadangi dauguma profesinių mokymų programų vyksta didesniuose miestuose. Kita vertus, jie nėra asmenys, norintys gyventi tik iš pašalpų. Gal tai lemia lietuviškas darbštumas ar žmogaus savirealizacijos poreikis, bet apklaustieji bedarbiai nori ir yra pasirengę dirbti. Tačiau jų iniciatyva užslėpta ir sunkiai įgyvendinama, nes norėti, bet savarankiškai nesistengti aktyviau ieškoti darbo, o tik tikėtis gerų pasiūlymų, neišspręs jų ilgalaikės bedarbystės problemų. Todėl galima teigti, jog manymas esant aktyvios darbo rinkos politikos dalyviais, o iš tikrųjų esant pasyviais, tėra žinių bei domėjimosi stoka. Tai galima sieti ir su globėjiškumo kultūra, kuri dominuoja socialdemokratiškose, besivystančiose ir postsovietinėse šalyse. Todėl esminis valdžios atstovų žingsnis turėtų būti kiek įmanoma didesnis švietimas, paprastesnis prieinamumas prie informacijos ir skatinimas mokant bedarbius, kaip rasti reikiamos informacijos, kuri ištrauktų bedarbį iš nežinomybės ir padėtų įsitraukti į aktyvų darbo politikos priemonių naudojimą.

LITERATŪRA:

1. Brodsky C.M, Suicide attributed to work//Suicide and life threatening behavior. Nr. 7., 1997
2. Jančauskas,E. „Valstybės darbo rinkos politika“, 2006m., Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija
3. Karpuškienė.V, „Lietuvos piniginės socialinės paramos efektyvumo įvertinimas“- daktaro disertacija, Vilniaus universitetas, 2002, Vilnius
4. Kuodis R., Nedarbo tragedija, Žurnalas „Valstybė“, 2010
5. Matiušaitytė R., Nedarbas, Ekonomika :mokomoji knyga /Vytauto Didžiojo universitetas. Ekonomikos ir vadybos fakultetas, [V. Pukelienė … [et al.]..], Kaunas : Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2005
6. Orenienė R., L. Sajinė, Bedarbių socialinių – psichologinių problemų tyrimas mokymo ir konsultavimo programų tobulinimui.// Pedagogika. T. 51, 2001
7. Petrauskas. A, Nedarbo pasekmės. //Darbo biržos naujienos, Nr. 6, 2005
8. Pieters D., “Įvadas į pagrindinius socialinės apsaugos principus”, 1998, Vilnius
9. Skominas V., Makroekonomika: vadovėlis. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2006
10. Snieška V. ir bendraautoriai, Makroekonomika, Kauno technologijos universitetas, 2009

ĮSTATYMAI IR ĮSAKYMAI.
11. Lietuvos Respublikos Konstitucija, 1992 m.
12. Lietuvos respublikos bedarbių rėmimo įstatymas , 1999.
13. Lietuvos respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymas, Žinios, 2004, Nr. 4-26
14. Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir barbo ministro įsakymas, Dėl įdarbinimo į užimtumo fondo remiamus darbus tvarkos patvirtinimo, 1996m. birželio 12 d.
15. Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įsakymas, Bedarbių registravimo, pašalpų jiems skyrimo ir mokėjimo tvarka, 1996 m. gruodžio 30 d.
16. Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas, Paskolos bedarbiams savo verslui organizuoti tvarka, 1994 m. birželio 28 d.
17. Lietuvos respublikos užimtumo rėmimo įstatymas, 2006.;
18. LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ministro įsakymas „Dėl darbo rinkos stebėsenos sąlygų ir tvarkos aprašo patvirtinimo Nr. A1-473.
19. Vyriausybės nutarimas dėl nedarbo socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo, Žinios, 2004, Nr.: 186;

KITI ŠALTINIAI:

20. Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos internetinis puslapis, „Nedarbo lygio pokyčiai“, http://www.ldb.lt/Informacija/PatarimaiIeskantiemsDarbo/Puslapiai/nedarbo_ismoka.aspx žiūrėta 2010 11 15.
21. Statistikos departamentas, Darbo jėga, užimtumas ir nedarbas, http://db1.stat.gov.lt/statbank/selectvarval/saveselections.asp?MainTable=M3030905&PLanguage=0&TableStyle=&Buttons=&PXSId=7642&IQY=&TC=&ST=ST&rvar0=&rvar1=&rvar2=&rvar3=&rvar4=&rvar5=&rvar6=&rvar7=&rvar8=&rvar9=&rvar10=&rvar11=&rvar12=&rvar13=&rvar14=
22. Lietuvos darbo rinka skaičiais 2005-2009 m. Lietuvos Darbo birža, Vilnius, 2010.
23. Lietuvos statistikos metraštis 2010 m. Lietuvos Statistikos departamentas, Vilnius 2010.
24. http://www.stat.gov.lt/lt/
25. http://www.socmin.lt

PRIEDAI

PRIEDAS ( interviu su ilgalaikiais bedarbiais)

Transkribuotas interviu
Vykdytojas: Martina Laužikaitė
Respondentas I: Ilgalaikis bedarbis
Užrašoma raštu
Vieta: Respondento namai
Data: 2010 – 11 – 20
Laikas: 1410 – 14 45

Vykdytojas: Gerbiamas/-a respondente, VDU universiteto Viešojo administravimo ketvirto kurso studentai atlieka bedarbių apklausą. Tiriamos ilgalaikio nedarbo priežastys. Jūsų nuomonė bei nuoširdūs atsakymai mums yra labai svarbūs. Užtikriname, kad jūsų atsakymai išliks anonimiški.

1) V: Jūsų amžius?
R: 25 metai

2) V: Koks Jūsų išsilavinimas?
R: Aukštasis neuniversitetinis.

3) V: Kiek laiko nedirbate?
R: 1 metus

4) V: Kuo užsiimate šiuo metu?
R: Stoviu Darbo biržoje, ieškau darbo.

5) V: Kokie veiksniai paskatino registruotis Darbo biržoje?
R: Darbo neradimas, privalomas sveikatos draudimo mokestis.

6) V: Kokią paramą šiuo metu gaunate iš valstybės?
R: Šiuo metu jokios. Prieš pusmetį mokėjo bedarbio pašalpą. Galėjau dar gauti socialinę pašalpą, bet apie tai nebuvau girdėjęs.

7) V: Kiek bedarbio pašalpa Jums, Jūsų šeimai yra svarbi kaip pragyvenimo šaltinis?
R: Ne pati svarbiausia, bet pakankami svarbi.

8 ) V: Kodėl netekote darbo?
R: Sumažino atlyginimus, pats išėjau.

9) V: Kaip manote, ar bedarbio pašalpa turėtų būti didesnė?
R: Manau, kad ir dabar pakankamai normali.

10) V: Kaip vertinate savo materialinę padėtį?
R: Ne tokia gera kaip anksčiau, bet pakankamai normali.

11) V: Kokio dydžio bedarbio pašalpa turėtų būti, kad užtektų jūsų pagrindinėms reikmėms?
R: 1000 litų.

12) V: Kaip manote, kiek laiko turi būti mokama bedarbio pašalpa, kad žmogus spėtų susirasti darbą?
R: Manau, tol kol susiras.

13) V: Ar vykdote savarankišką darbo paiešką?
R: Taip, vykdau.

14) V: Kokius konkrečius darbo paieškos būdus naudojote per pastaruosius metus?
R: Skaitau skelbimus internete.

15) V: Kokios, Jūsų manymu, priežastys, dėl kurių nepavyko įsidarbinti?
R: Patirties trūkumas, siūlydavo per mažą atlyginimą.

16) V: Ar esate pasirengęs/norite dirbti?
R: Taip, bet tik tą, ką norėčiau ir už gerą atlyginimą.

17) V: Kokios pagalbos norėtumėte iš valstybės?
R: Norėčiau, kad būtų suteiktos sąlygos normaliam pragyvenimo lygiui palaikyti.

18) V: Jeigu norėjote įgyti kitą specialybę ir negalėjote, tai dėl kokių priežasčių?
R: Nebuvo kada, neturėjau finansinių galimybių, reikėjo dirbti.

19) V: Ką dabar galvojote apie naujos specialybės įsigijimą?
R: Šiuo metu neturiu galimybės.

20) V: Ką girdėjote apie Darbo biržos rengiamus profesinius mokymus, kvalifikacijos kėlimo galimybes?
R: Per daug nesidomėjau.

21) V: Ar sutiktumėte dalyvauti juose? Kodėl?
R: Nesutikčiau, nematau prasmės.

22) V: Kaip manote, už kokį atlyginimą apsimoka dirbti?
R: Už 2500 litus.

23) V: Ar esate dirbęs nelegaliai?
R: Taip, ir dabar dirbu.

24) V: Kaip vertinate nelegalų darbą?
R: Tiesą pasakius gerai. Iš vienos pusės – taip, nelegalus darbas yra rizikingas dėl socialinių garantijų nebuvimo, bet iš kitos pusės – ką daryti, aš noriu dirbti ir už padorų atlyginimą.

25) V: Kas sudaro Jūsų pagrindines pajamas?
R: Pajamos iš nelegalaus darbo.

26) V: Ar Jums svarbu, kad darbas būtų pagal Jūsų profesiją ar specialybę? Kodėl? R: Iš tiesų, tai ką dirbau anksčiau (ir ką dirbu dabar nelegaliai) yra tampriai susiję su mano specialybe. Ir man yra svarbu, kad darbas, kurį dirbčiau būtų pagal mano specialybę ar bent artimas jai. Aš esu savo darbo specialistas, todėl nenorėčiau dirbti kažką kitą.

27) V: Ką galvojate apie darbo galimybes užsienyje?
R: Neturiu noro, bet atsiradus reikalui, išvažiuočiau.

28) V: Kokios, Jūsų manymu, Jūsų (legalaus) įsidarbinimo perspektyvos Lietuvoje?
R: Už tokį atlyginimą, kokio norėčiau – mažos.

29) V: Ką, Jūsų nuomone, reikėtų pakeisti Lietuvoje, kad Jūsų padėtis pagerėtų?
R: Reikia, kad algos būtų mokamos tokios, kad atitktų poreikius leidžiančius žmogui padoriai gyventi.

V: Dėkoju už atsakymus ir sugaištą laiką.
R: Prašau.

Transkribuotas interviu
Vykdytojas: Martina Laužikaitė
Respondentas II: Ilgalaikis bedarbis
Užrašoma raštu
Vieta: Respondento namai
Data: 2010 – 11 – 21
Laikas: – 14 00 – 14 45

Vykdytojas: Gerbiamas/-a respondente, VDU universiteto Viešojo administravimo ketvirto kurso studentai atlieka bedarbių apklausą. Tiriamos ilgalaikio nedarbo priežastys. Jūsų nuomonė bei nuoširdūs atsakymai mums yra labai svarbūs. Užtikriname, kad jūsų atsakymai išliks anonimiški.

1) V: Jūsų amžius?
R: 54 m.

2) V: Koks Jūsų išsilavinimas?
R:Vidurinis

3) V: Kiek laiko nedirbate?
R: Maždaug dešimt metų.

4) V: Kuo užsiimate šiuo metu?
R: Esu namų šeimininkė, stoviu Darbo biržoje.

5) V: Kokie veiksniai paskatino registruotis Darbo biržoje?
R: Be abejo, socialinės garantijos.

6) V: Kokią paramą šiuo metu gaunate iš valstybės?
R: Šiuo metu gaunu invalidumo pašalpą, bedarbio pašalpą, taip pat socialinę paramą iš savivaldybės bei maisto davinius.

7) V: Kiek laiko gaunate bedarbio pašalpą?
R: Metus tai tikrai.

8 ) V: Kiek bedarbio pašalpa Jums, Jūsų šeimai yra svarbi kaip pragyvenimo šaltinis? R:Pagrindinis pajamų šaltinis.

9) V: Kodėl netekote darbo,-ų? (Kodėl nedirbote? )
R: Savo noru išeidavau, nors tiksliau dėl sveikatos problemų. Negalėdavau ilgai padirbti darbuose, kuriuos siūlydavo.

10) V: Kaip manote, ar bedarbio pašalpa turėtų būti didesnė?
R:Tai aišku, kad turėtų.

11) V: Kaip vertinate savo materialinę padėtį?
R: Patenkinamai, bet padėtis gana sunki.

12) V: Kokio dydžio bedarbio pašalpa turėtų būti, kad užtektų jūsų pagrindinėms reikmėms? R:Mažiausiai 1000 lt.

13) V: Kaip manote, kiek laiko turi būti mokama bedarbio pašalpa, kad žmogus spėtų susirasti darbą?
R: Sunku pasakyti, bet per pusę metų tikrai neįmanoma, nebent turi pažinčių. Tuo labiau, kad jei mažas miestas, tai mažiau ir darbo vietų.

14) V: Ar vykdote savarankišką darbo paiešką?
R: Taip

15) V: Kokius konkrečius darbo paieškos būdus naudojote per pastaruosius metus?
R: Eidavau į Darbo biržą, ten skaitydavau skelbimus.

16) V: Kokios, Jūsų manymu, priežastys, dėl kurių nepavyko įsidarbinti?
R: Neturiu išsilavinimo, nėra darbo vietų, sveikatos problemos. Dabar tai ypač, anksčiau dar galėjai pasirinkti dirbti siūlomame darbe ar nedirbti, o dabar net valytoja dirbti yra prestižas.

17) V: Ar esate pasirengus/norite dirbti?
R: Jei tik sveikata leistų, norėčiau.

18) V: Kokios pagalbos norėtumėte iš valstybės?
R: Darbo vietų ne tik jauniems ir sveikiems, bet ir turintiems invalidumą. Taip pat didesnio darbo vietų pasirinkimo.

19) V: Jeigu norėjote mokytis ir negalėjote, tai dėl kokių priežasčių?
R: Tapau mama dar labai jauna, mokslai nerūpėjo, tada dar nesupratau jų svarbos.

20) V: Ką galvojate apie naujos specialybės įsigijimą?
R: Gal ir norėčiau, bet kad nereiktų važiuoti į kitą miestą, o tai praktiškai neįmanoma, nes čia nėra kur mokytis.

21) V: Ką girdėjote apie Darbo biržos rengiamus profesinius mokymus, kvalifikacijos kėlimo galimybes?
R: Girdėjau, kad tokie yra. Kartą ir siūlė, bet neturėjau galimybių mokytis kitame mieste.

22) V: Kas sudaro Jūsų pagrindines pajamas?
R: Bedarbio pašalpa.

23) V: Kaip manote, už kokį atlyginimą apsimoka dirbti?
R:Už 1000 litų mažiausiai gyvenant vienam.

24) V: Ar esate dirbusi nelegaliai?
R: Ne.

25) V: Kaip vertinate nelegalų darbą?
R: Labai gerai. Jei valstybė duotų žmonėms uždirbti, tai nereiktų dirbti nelegaliai.

26) V: Ką galvojate apie darbo galimybes užsienyje?
R: Jeigu būčiau jaunsenė ir neturėčiau sveikatos problemų, tikrai čia nesedėčiau.

27) V: Kokios, Jūsų manymu, Jūsų įsidarbinimo perspektyvos Lietuvoje?
R: Labai mažos, tikrai nemanau kad greitu momentu kur nors dirbsiu.

28) V: Ką, Jūsų nuomone, reikėtų pakeisti Lietuvoje, kad Jūsų padėtis pagerėtų?
R: Valdžia turi steigti naujas darbo vietas, panaikinti monopolijos savivaliavimą, reguliuoti kainas, jei kelia mokesčius, tegul kelia ir žmonių pajamas.

V: Dėkoju už atsakymus ir sugaištą laiką.
R: Prašau, buvo labai malonu.

Transkribuotas interviu
Vykdytojas: Martina Laužikaitė
Respondentas III: Ilgalaikis bedarbis
Užrašoma raštu
Vieta: Respondento namai
Data: 2010 – 11 – 21
Laikas: – 1800 – 18 45

Vykdytojas: Gerbiamas/-a respondente, VDU universiteto Viešojo administravimo ketvirto kurso studentai atlieka bedarbių apklausą. Tiriamos ilgalaikio nedarbo priežastys. Jūsų nuomonė bei nuoširdūs atsakymai mums yra labai svarbūs. Užtikriname, kad jūsų atsakymai išliks anonimiški.

1) V: Jūsų amžius?
R: 25 m.

2) V: Koks Jūsų išsilavinimas?
R: Aukštasis neuniversitetinis

3) V: Kiek laiko nedirbate?
R: Truputį daugiau nei metus.

4) V: Kuo užsiimate šiuo metu?
R: Gyvenu pas tėvus ir vyliuosi įsidarbinti.

5) V: Kokie veiksniai paskatino registruotis Darbo biržoje?
R: Turbūt svarbiausias veiksnys socialinės garantijos, nemokamos gydymo paslaugos ligos ar nelaimės atveju ir panašiai.

6) V: Kokią paramą šiuo metu gaunate iš valstybės?
R: Bedarbio pašalpą. Dar esu kartą gavęs maisto davinį.

7) V: Kiek laiko gaunate bedarbio pašalpą?
R: Pusę metų. Kai negavau pašalpos, tėvai išlaikė.

8 ) V: Kiek bedarbio pašalpa Jums, Jūsų šeimai yra svarbi kaip pragyvenimo šaltinis?
R: Man labai svarbus, kadangi be tėvų finansinės paramos tai vienintelės lėšos.

9) V: Kodėl netekote darbo?
R: Dėl etatų mažinimo, todėl buvau atleistas.

10) V: Kaip manote, ar bedarbio pašalpa turėtų būti didesnė?
R: Gal ir turėtų, bet man pakankamai gera pašalpa.

11) V: Kaip vertinate savo materialinę padėtį?
R: Esu pakankamai patenkintas.

12) V: Kokio dydžio bedarbio pašalpa turėtų būti, kad užtektų jūsų pagrindinėms reikmėms? R:800 – 900 litų.

13) V: Kaip manote, kiek laiko turi būti mokama bedarbio pašalpa, kad žmogus spėtų susirasti darbą?
R: Turbūt kol susirastum darbą. Vieniems pavyksta greičiau susirast, kitiems ne, čia juk niekas tiksliai negali pasakyti.

14) V: Ar vykdote savarankišką darbo paiešką?
R: Nevykdau. Laukiu tinkančių pasiūlymų iš Darbo biržos, juk toks jų darbas.

15) V: Kokios, Jūsų manymu, priežastys, dėl kurių nepavyko įsidarbinti?
R: Dėl specifinės specialybės, kuri šiuo metu Lietuvoje nėra populiari.

16) V: Ar esate pasirengęs/norite dirbti?
R: Tikrai taip.

17) V: Ar Jums svarbu, kad darbas būtų pagal Jūsų profesiją ar specialybę? Kodėl?
R: Manau, kad ne. Dirbčiau bet kokį kitą darbą, kuris man nors truputį patiktų ir būtų normaliai apmokamas.

18) V: Kokios pagalbos norėtumėte iš valstybės?
R: Jei gaučiau normalų darbą ir normaliai apmokamą kaip anksčiau, niekad nesikreipčiau ir neprašyčiau jokios pagalbos.

19) V: Ką galvojate apie naujos specialybės įsigijimą?
R: Kartais pagalvoju, bet tada iškyla pinigų, gyvenamosios vietos klausimas.

20) V: Ką girdėjote apie Darbo biržos rengiamus profesinius mokymus, kvalifikacijos kėlimo galimybes?
R: Buvo pasiūlę pusei metų tokius kursus, bet kadangi jie turėjo vykti kitame mieste, o tai reikštų, kad turėčiau nuomuotis butą arba važinėti, atsisakiau. Iš kitos pusės, tai patys kursai nelabai sudomino.

21) V: Kas sudaro Jūsų pagrindines pajamas?
R: Parama iš valstybės.

22) V: Kaip manote, už kokį atlyginimą apsimoka dirbti?
R: Už 1800 litų.

23) V: Ar esate dirbęs nelegaliai?
R: Nesu.

24) V: Kaip vertinate nelegalų darbą?
R: Kai nėra normaliai apmokamo darbo, tai pateisinu nelegalų darbą.

25) V: Ką galvojate apie darbo galimybes užsienyje?
R: Kartais pagalvoju, bet kalbos barjeras neteikia daug vilčių, o ir neturiu pas ką važiuoti. Nors, jeigu čia dar ilgiau negausiu darbo, tai teks bandyti laimę užsienyje.

26) V: Kokios, Jūsų manymu, Jūsų įsidarbinimo perspektyvos Lietuvoje?
R: Už minimalų atlyginimą, įdėjus daugiau pastangų, gal ir galima įsidarbinti. Dar reikia turėti pažinčių.

27) V: Ką, Jūsų nuomone, reikėtų pakeisti Lietuvoje, kad Jūsų padėtis pagerėtų?
R: Steigti daugiau darbo vietų, skatinti smulkųjį verslą, mažinti mokesčius.

V: Dėkoju už atsakymus ir sugaištą laiką
R: Nėra už ką.

Transkribuotas interviu
Vykdytojas: Justina Balčiauskaitė
Respondentas IV: Ilgalaikis bedarbis
Įrašinėjama diktofonu
Vieta: respondento namai
Laikas: 943 – 1056
Vykdytojas: Gerbiamas/-a respondente, VDU universiteto Viešojo administravimo ketvirto kurso studentai atlieka bedarbių apklausą. Tiriamos ilgalaikio nedarbo priežastys. Jūsų nuomonė bei nuoširdūs atsakymai mums yra labai svarbūs. Užtikriname, kad jūsų atsakymai išliks anonimiški.
(Pirmas klausimas)
V: Jūsų amžius?
R: 47 metai
(Antras klausimas)
V: Koks Jūsų išsilavinimas?
R: Spec. Vidurinis
(Trečias klausimas)
V: Kiek laiko nedirbate?
R: Nedirbu jau 1 metus ir 2 mėn.
(Ketvirtas klausimas)
V: Kuo užsiimate šiuo metu?
R: Atsitiktiniais darbais
(Penktas klausimas)
V: Kokie veiksniai paskatino registruotis Darbo biržoje?
R: PSD lengvata, taip pat registravausi dėl to, kad buvau atleistas iš darbo pagal etatų mažinimą – todėl buvo privaloma registruotis darbo biržoje.
(Šeštas klausimas)
V: Kokią paramą šiuo metu gaunate iš valstybės?
R: Moralinę – nereikia mokėti sveikatos draudimo.
(Septintas klausimas)
V: Ar gaunate bedarbio pašalpą? Jei taip, kiek laiko ją gaunate?
R: Taip gaunu. 305 Lt. Gaunu jau kokius 5 mėn.
(Aštuntas klausimas)
V: Kiek bedarbio pašalpa Jums, Jūsų šeimai yra svarbi kaip pragyvenimo šaltinis?
R: Kažkokį mokestį galima sumokėti. Galiu pasakyti, kad ši pašalpa dalis mano dukters biudžeto.
(Devintas klausimas)
V: Kodėl netekote darbo?
R: Buvau atleistas iš darbo dėl etatų mažinimo.
(Dešimtas klausimas)
V: Kaip manote, ar bedarbio pašalpa turėtų būti didesnė?
R: Ne, jos neturi būti didesnės. Tada nebėra motyvacijos ieškoti darbo.
(Vienuoliktas klausimas)
V: Kaip vertinate savo materialinę padėtį?
R: Na, tikrai nesakysiu, kad ji yra labai gera. Bet išgyventi galiu. Taip galiu sakyti dėl to, kad pastaruoju metu vis padirbu atsitiktinius darbus, todėl ta padėtis yra normali.
(Dvyliktas klausimas)
V: Kokio dydžio bedarbio pašalpa turėtų būti, kad užtektų jūsų pagrindinėms reikmėms?
R: Manau kad reiktų mažiausiai 1000 Lt poreikiams patenkinti.
(Tryliktas klausimas)
V: Kaip manote, kiek laiko turi būti mokama bedarbio pašalpa, kad žmogus spėtų susirasti darbą?
R: 3 mėnesius ir ne daugiau.
(Keturioliktas klausimas)
V: Ar vykdote savarankišką darbo paiešką?
R: Na… taip ieškau savartankiškai.
(Penkioliktas klausimas)
V: Kokius konkrečius darbo paieškos būdus naudojote per pastaruosius metus?
R: Naudojausi darbo biržos pasiūlymais. Tiktai.
(Šešioliktas klausimas)
V: Kokios, Jūsų manymu, priežastys, dėl kurių nepavyko įsidarbinti?
R: Mažas atlyginimas. Netenkino jisai.
(Septynioliktas klausimas)
V: Ar esate pasirengęs/norite dirbti?
R: Taip, esu ir noriu dirbti. Labai. Aišku už normalų atlyginimą.
(Aštuonioliktas klausimas)
V: Kokios pagalbos norėtumėte iš valstybės?
R: Lengvatų smulkiajam verslui. Būtų gerai ir negrąžintina paskola verslui, bet su ta sąlyga, kad pvz. Be teisės registruotis darbo biržoje kokius metus, jei verslas nepasisekė.
(Devynioliktas klausimas)
V: Ką galvojate apie naujos specialybės įsigijimą?
R: Ne, man nereikia, nes turiu jų pakankamai per gyvenimą įsigijęs.
(Dvidešimtas klausimas)
V: Jeigu norėjote mokytis ir negalėjote, tai dėl kokių priežasčių?
R: Esu beraštis, todėl ir negalėjau įsigyti geresnės specialybės, nors ir labai norėjau kitokios.
(Dvidešimt pirmas klausimas)
V: Ką girdėjote apie Darbo biržos rengiamus profesinius mokymus, kvalifikacijos kėlimo galimybes?
R: Girdėjau, bet man kvalifikacijos kelti nereikia, o darbo reikia.
(Dvidešimt antras klausimas)
V: Ar sutiktumėte dalyvauti juose? Kodėl?
R: Ne nebereikia, nes ir taip turiu kelias profesijas.
(Dvidešimt trečias klausimas)
V: Kas sudaro Jūsų pagrindines pajamas?
R: Biržos pašalpa pagrindas, o šiaip dar gaunu maistu.
(Dvidešimt ketvirtas klausimas)
V: Kaip manote, už kokį atlyginimą apsimoka dirbti?
R: Už 3500 Lt.
(Dvidešimt penktas klausimas)
V: Ar esate dirbęs nelegaliai?
R: Taip.
(Dvidešimt šeštas klausimas)
V: Kaip vertinate nelegalų darbą?
R: Prastai, nes nėra garantijų jokių.
(Dvidešimt septintas klausimas)
V: Ar Jums svarbu, kad darbas būtų pagal Jūsų profesiją ar specialybę? Kodėl?
R: Taip, nes kam tada mokiausi, kad dirbčiau bet ką.
(Dvidešimt aštuntas klausimas)
V: Ką galvojate apie darbo galimybes užsienyje?
R: Manau, kad jos tikrai geresnės nei Lietuvoje, bent jau ta prasme, kad ten daugiau uždirbsi.
(Dvidešimt devintas klausimas)
V: Kokios, Jūsų manymu, Jūsų įsidarbinimo perspektyvos?
R: Geros – jokių problemų.
(Trisdešimtas klausimas)
V: Ką, Jūsų nuomone, reikėtų pakeisti Lietuvoje, kad Jūsų padėtis pagerėtų?
R: Net nežinau. Viskas dabar taip sugriauta, kad vargu ar beatstatysi.
V: Ačiū už jūsų atsakymus.
R: Nėra už ką.

Transkribuotas interviu
Vykdytojas: Justina Balčiauskaitė
Respondentas V: Ilgalaikis bedarbis
Įrašinėjama diktofonu
Vieta: respondento namai
Laikas: 2025 – 2116
Vykdytojas: Gerbiamas/-a respondente, VDU universiteto Viešojo administravimo ketvirto kurso studentai atlieka bedarbių apklausą. Tiriamos ilgalaikio nedarbo priežastys. Jūsų nuomonė bei nuoširdūs atsakymai mums yra labai svarbūs. Užtikriname, kad jūsų atsakymai išliks anonimiški.
(Pirmas klausimas)
V: Jūsų amžius?
R: 22 metai.
(Antras klausimas)
V: Koks Jūsų išsilavinimas?
R: Šiuo metu studijuoju Vilniaus universtito Kauno Humanitariniame fakultete.
(Trečias klausimas)
V: Kokia jūsų studijuojama specialybė?
R: Studijuoju verslo administravimą ir vadybą.
(Ketvirtas klausimas)
V: Kiek laiko nedirbate?
R: Nedirbu jau du metus.
(Penktas klausimas)
V: Kuo užsiimate šiuo metu?
R: Šiuo metu tiktai studijuoju.
(Šeštas klausimas)
V: Kokie veiksniai paskatino registruotis Darbo biržoje?
R: Kadangi studijuoju vakarinėse studijose, aš nesu finansuojama pagal Privalomąjį sveikatos draudimą. Tai yra jei nebūčiau registruota Darbo biržoje turėčiau pati mokėtis už šį draudimą.
(Septintas klausimas)
V: Kokią paramą šiuo metu gaunate iš valstybės?
R: Gaunu bedarbio pašalpą, na ir žinoma nereikia mokėti už sveikatos draudimą.
(Aštuntas klausimas)
V: Ar gaunate bedarbio pašalpą? Jei taip, kiek laiko ją gaunate?
R: Taip gaunu. Gaunu jau du mėnesius.
(Devintas klausimas)
V: Kiek bedarbio pašalpa Jums, Jūsų šeimai yra svarbi kaip pragyvenimo šaltinis?
R: Na, mano tėvams reikia man duoti pinigų mažiau nei anksčiau.
(Dešimtas klausimas)
V: Kodėl netekote darbo?
R: Pati išėjau iš darbo, nes netenkino darbo grafikas, o ir viršininkė buvo labai nemaloni.
(Vienuoliktas klausimas)
V: Kaip manote, ar bedarbio pašalpa turėtų būti didesnė?
R: Taip turėtų.
(Dvyliktas klausimas)
V: Kaip vertinate savo materialinę padėtį?
R: Padėtis tokia, kad trūksta pinigų, bet tik truputėlį.
(Tryliktas klausimas)
V: Kokio dydžio bedarbio pašalpa turėtų būti, kad užtektų jūsų pagrindinėms reikmėms?
R: 700 Lt.
(Keturioliktas klausimas)
V: Kaip manote, kiek laiko turi būti mokama bedarbio pašalpa, kad žmogus spėtų susirasti darbą?
R: Kokius 6 mėnesius.
(Penkioliktas klausimas)
V: Ar vykdote savarankišką darbo paiešką?
R: Ne, pati neieškau darbo.
(Šešioliktas klausimas)
V: Kokius konkrečius darbo paieškos būdus naudojote per pastaruosius metus?
R: Ėjau į darbo pokalbius tik į tuos, kuriuos man siūlė Darbo birža.
(Septynioliktas klausimas)
V: Kokios, Jūsų manymu, priežastys, dėl kurių nepavyko įsidarbinti?
R: Netenkino darbo užmokestis.
(Aštuonioliktas klausimas)
V: Ar esate pasirengęs/norite dirbti?
R: Taip, noriu dirbti.
(Devynioliktas klausimas)
V: Kokios pagalbos norėtumėte iš valstybės?
R: Mane tenkina tokia pagalba, kuri jau man yra teikiama.
(Dvidešimtas klausimas)
V: Ką galvojate apie naujos specialybės įsigijimą?
R: Tai kad aš dar nebaigiau mokintis, tai dar ir negalvoju apie naują specialybę.
(Dvidešimt pirmas klausimas)
V: Jeigu norėjote mokytis ir negalėjote, tai dėl kokių priežasčių?
R: Mokinuosi tai ką norėjau mokintis.
(Dvidešimt antras klausimas)
V: Ką girdėjote apie Darbo biržos rengiamus profesinius mokymus, kvalifikacijos kėlimo galimybes?
R: Aš tik girdėjau apie juos, tačiau labiau į juos nesigilinau.
(Dvidešimt trečias klausimas)
V: Ar sutiktumėte dalyvauti juose? Kodėl?
R: Ne, nes tiesiog paskaitomis esu labai užimta.
(Dvidešimt ketvirtas klausimas)
V: Kas sudaro Jūsų pagrindines pajamas?
R: Pašalpa ir tėvų duodami pinigai.
(Dvidešimt penktas klausimas)
V: Kaip manote, už kokį atlyginimą apsimoka dirbti?
R: Na kol kas man užtektų ir kokio 1000 Lt.
(Dvidešimt šeštas klausimas)
V: Ar esate dirbęs nelegaliai?
R: Ne.
(Dvidešimt septintas klausimas)
V: Kaip vertinate nelegalų darbą?
R: Manau, kad jis nėra nei gerai, nei blogai. Nelegaliai dirbant kartais uždirbama daugiau, tačiau nėra suteikiamos jokios garantijos.
(Dvidešimt aštuntas klausimas)
V: Ar Jums svarbu, kad darbas būtų pagal Jūsų profesiją ar specialybę? Kodėl?
R: Taip, labai svarbu. Nes mokinuosi tai ką noriu ir norėčiau dirbti pagal tą specialybę, kurią mokinuosi.
(Dvidešimt devintas klausimas)
V: Ką galvojate apie darbo galimybes užsienyje?
R: Negalvojau apie jas.
(Trisdešimtas klausimas)
V: Kokios, Jūsų manymu, Jūsų įsidarbinimo perspektyvos?
R: Geros, nors daug darbo patirties ir neturiu.
(Trisdešimt pirmas klausimas)
V: Ką, Jūsų nuomone, reikėtų pakeisti Lietuvoje, kad Jūsų padėtis pagerėtų?
R: Manau, kad reikia labiau rūpintis ne tik dieninio skyriaus studentais, bet ir visais kitais skyriais. Reikia ne tik jiems suteikti PSD lengvatą, bet taikyti kitas nuolaidas, pvz.tokias kaip transporto nuolaidas.
V: Ačiū už jūsų atsakymus.
R: Nėra už ką.

Iškreipiama ilgalaikių bedarbių nedarbo statistika

Ilgalaikiai bedarbiai skundžiasi, kad darbo biržų specialistai bando iškreipti įspūdingais tempais augančią nedarbo statistiką siūlydami laikinai išsiregistruoti iš bedarbių sąrašų. Lietuvos darbo biržos (LDB) atstovai tai neigia.
Didinti straipsnio tekstą Mažinti straipsnio tekstą

Ilgalaikiais bedarbiais Lietuvoje laikomi jaunesni nei 25 metų asmenys, kurie įsiregistravę darbo biržoje ir neranda darbo ilgiau nei pusmetį, ir vyresni, kurių nedarbo trukmė viršija 12 mėnesių. Naujausiais – rugpjūčio pabaigos – duomenimis, šalyje buvo įregistruota 17,8 tūkst. ilgalaikių bedarbių – 5,8 karto daugiau nei metų pradžioje. Tačiau gali būti, kad statistika būtų dar liūdnesnė, jei ne kai kurių darbo biržų specialistų bandymai iškreipti tiesą.

Pijumi prisistačiusio 23 metų vilniečio profesija gana specifinė – fotografas. Darbo jis neranda nuo tada, kai dėl etatų mažinimo buvo atleistas sausį. Kadangi pusę metų mokamų nedarbo išmokų terminas jam jau baigėsi, valstybei jis beveik nieko nekainuoja: darbo birža teturi padėti susirasti darbą, taip pat vyriškiui priklauso socialinės garantijos. Tačiau jis teigė, kad kai pastarąjį sykį apsilankė Vilniaus teritorinėje darbo biržoje, iš aptarnaujančios specialistės išgirdo pasiūlymą laikinai išsiregistruoti iš bedarbių sąrašų.

„Pasakė maždaug taip: „Išsiregistruokite, o po to vėl galėsite įsiregistruoti. Matote, esate jaunas žmogus, o žyma „ilgalaikis bedarbis“ – negražiai atrodo ir jums, ir mums.“ Ji leido suprasti, kad gadinu biržos statistiką. Pasipiktinau – tuoj sukaks metai, kaip aš įsiregistravęs, birža man darbo susirasti nepadėjo ir dar nori nuslėpti savo neveiklumą“, – pasakojo Pijus. Greičiausiai į tokią situaciją pateko ne jis vienas – panašių istorijų gausu ir interneto tinklaraščiuose.

LDB atstovai neigė, kad Pijaus minimi dalykai yra įmanomi. „LDB rūpinasi šalies gyventojų užimtumo didinimu, o ne statistikos švelninimu, – tikino LDB Darbo rinkos paslaugų ir stebėsenos skyriaus vyriausioji specialistė Audronė Butkienė.

A.Butkienės teigimu, ilgalaikio nedarbo mastus augina tos pačios priežastys, kaip ir visą nedarbo statistiką – dėl prastos ekonominės situacijos mažėja darbo vietų ir daugėja atleistų darbuotojų. „Turėdami galimybę rinktis iš kelių, kartais ir keliolikos kandidatų, darbdaviai renkasi labiausiai kvalifikuotus, turinčius patirties darbuotojus. Praradusiems darbo įgūdžius dėl ilgos darbo pertraukos bedarbiams įsidarbinti yra sunkiau“, – aiškino ji.

(Informacija iš http://www.15min.lt internetinio portalo)

Lankstus darbo organizavimas

Lankstus darbo organizavimas – naujos galimybės

Jūs – darbuotojai, turite teisę tartis dėl lanksčių darbo ar darbo laiko organizavimo formų !

Darbo organizavimas

Darbas namuose (namudinis darbas)– tai toks darbas, kurį atlieka asmuo namuose, susitaręs su darbdaviu, už sulygtą darbo užmokestį. Namuose dirbančio asmens (namudininko) naudojamos darbo priemonės turi atitikti darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų nustatytus reikalavimus. Šis darbuotojas savo darbo laiką nustato pats ir jo darbo laikas negali būti ilgesnis kaip 40 valandų per savaitę. Namudinio darbo sutartyje gali būti numatyta kompensacija už išlaidas, susijusias su jo darbu, ir laiką, sugaištą mašinoms ir įrenginiams remontuoti, kitoms panašioms operacijoms (

Laikinas darbas – tai darbas, kuris organizuojamas įmonėje, organizacijoje ar įstaigoje tais atvejais, kai vykdoma nebūdinga (netipinė, laikina) veikla (pvz., remontas, mokymai, technologinių linijų keitimas, skubiems ar trumpalaikiams darbams atlikti) arba kai reikia pavaduoti laikinai nesančius darbuotojus. Laikiniems darbams atlikti sudaroma laikinoji darbo sutartis ne ilgiau kaip 2 mėnesiams. Laikiniesiems darbuotojams išbandymo laikotarpis nenustatomas, atostogos nesuteikiamos. Darbuotojams, dirbantiems pagal laikinąsias darbo sutartis, gali būti taikoma suminė darbo laiko apskaita (žr. toliau) (

Sezoninis darbas – tai darbas, kuris dėl gamtinių ir klimato sąlygų dirbamas ne visus metus, o tam tikrais, ne ilgesniais kaip aštuonių mėnesių nepertraukiamais periodais-sezonais. (žr. DK 112 str.; LRV 1994 m. kovo 7 d. nutarimą Nr.154, Žin.,1994, Nr. 19-313; 2002, Nr. 120-5416).

Terminuotas darbas – toks darbas, kuris atliekamas tam tikrą apibrėžtą laiką arba tam tikro darbo atlikimo laiką. Terminuota darbo sutartis sudaroma ne ilgiau kaip penkeriems metams. Darbo laikotarpis sutartyje gali būti nustatomas iki tam tikros kalendorinės datos arba iki tam tikrų aplinkybių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo. Terminuotas sutartis nuolatinio pobūdžio darbui atlikti leidžiama sudaryti tik tada, kai tai nustato įstatymai arba kolektyvinės sutartys (žr. DK 109, 110 str.)

Darbo laiko nustatymas

Darbas ne visą darbo laiką – tai darbas, kurio laikas gali būti nustatomas sumažinant savaitės darbo dienų skaičių, sutrumpinant darbo dieną (pamainą) ar derinant abu minėtus variantus. Darbas ne viso darbo laiko sąlygomis neturi įtakos nustatant kasmetinių atostogų trukmę, apskaičiuojant darbo stažą, skiriant į aukštesnes pareigas, tobulinant kvalifikaciją bei neapriboja kitų darbuotojo darbo teisių. Ne visas darbo laikas apmokamas proporcingai dirbtam laikui arba mokama už atliktą darbą. (žr. DK 146, 196 str.; LRV 2002 m. sausio 17 d. nutarimą Nr. 59, Žin.,2002, Nr. 6-228).

Darbo laiko pradžia ir pabaiga. Įmonių, įstaigų, organizacijų darbo tvarkos taisyklėse gali būti nustatyta skirtinga kasdienio darbo (pamainos) pradžia ir pabaiga, jei to pageidauja darbuotojai. Kiekvieno darbuotojo darbo ir poilsio laiko paskirstymas (kaita) per parą, savaitę ar apskaitinį laikotarpį, taip pat kasdieninio darbo (pamainos) pradžia ir pabaiga nustatoma pagal įmonės, įstaigos, organizacijos darbo tvarkos taisykles. Darbo (pamainų) grafikai tvirtinami administracijos, juos suderinus su įmonės, įstaigos, organizacijos darbuotojų atstovais arba kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka (žr. DK 19, 147 str.).

Suminė darbo laiko apskaita – tai įmonėje darbuotojui ar darbuotojų grupei nustatyta darbo ir poilsio kaita per parą, savaitę ar kitą apskaitinį laikotarpį. Apskaitinio laikotarpio trukmė negali būti ilgesnė negu keturių mėnesių. Suminė darbo laiko paskaita taikoma, kai konkrečiai darbuotojų kategorijai negali būti nustatyta kasdienė ar kassavaitinė darbo laiko trukmė. Šiuo atveju negalima viršyti nustatytos bendros darbo laiko trukmės bei trumpinti nustatyto poilsio laiko. (žr. DK 19, 149 str.; LRV 2003 m. gegužės 14 d. nutarimą Nr. 587, Žin., 2003, Nr. 48-2120).
ATOSTOGŲ IR DARBO LAIKO DERINIMAS

Kasmetinės atostogos- tai kalendorinėmis dienomis skaičiuojamas laikotarpis, suteikiamas darbuotojui pailsėti ir darbingumui susigrąžinti, išlaikant darbo vietą (pareigas) ir mokant vidutinį darbo užmokestį. Darbuotojo pageidavimu kasmetinės atostogos gali būti suteikiamos dalimis. Viena iš kasmetinių atostogų dalių negali būti trumpesnė kaip keturiolika kalendorinių dienų. Kitą atostogų laiką galima derinti su darbo laiku abiem šalim tinkamomis sąlygomis (žr. DK 165,172 str.).

Vaiko priežiūros atostogos iki jam sueis treji metai. Šeimos pasirinkimu motinai (įmotei), tėvui (įtėviui), senelei, seneliui arba kitiems giminaičiams, faktiškai auginantiems vaiką, taip pat darbuotojui, paskirtam vaiko globėju, suteikiamos atostogos vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai. Atostogos gali būti suteikiamos visos iš karto arba dalimis. Asmenys, turintys teisę gauti šias atostogas, gali atostogauti pakaitomis. Šių atostogų laiką galima derinti su darbo laiku abiem šalim tinkamomis sąlygomis (žr. DK 180 str.).

Mokymosi atostogos. Darbuotojams suteikiamos mokymosi atostogos stojamiesiems egzaminams į aukštesniąsias ir aukštąsias mokyklas pasirengti ir laikyti. Jos taip pat suteikiamos besimokantiems bendrojo lavinimo mokyklose, aukštesniosiose ir aukštosiose mokyklose, pagal šių mokyklų pateiktas pažymas. (DK 181 str.).

Kūrybinės atostogos. Kūrybinės atostogos suteikiamos disertacijai užbaigti, vadovėliams rašyti ir kitais įstatymų nustatytais atvejais. Kūrybinių atostogų trukmę, suteikimo ir apmokėjimo tvarką reglamentuoja įstatymai, darbo ir kolektyvinės sutartys. Sudarant darbo ar kolektyvines sutartis galima sulygti dėl atostogų ir darbo laiko derinimo abiem šalim tinkamomis sąlygomis. (DK 182 str.)

Nemokamos atostogos. Atsižvelgiant į darbuotojo šeimyninę padėtį ar įvykus svarbiems gyvenimo įvykiams (santuokai sudaryti, mirusio šeimos nario laidotuvėms ar kt.), darbuotojams suteikiama teisė į nemokamas atostogas. (DK 184 str. 1 d.) Nemokamos atostogos dėl kitų priežasčių suteikiamos kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka. Rekomenduotina kolektyvinėse sutartyse numatyti galimybę darbuotojams nemokamas atostogas gauti ir kitais atvejais – savarankiškoms studijoms, persikraustymui iš vieno būsto į kitą, šeimos švenčių progomis, sutvarkyti neatidėliotinus svarbius asmeninius reikalus ir kt. (DK 184 str. 2 d.).

Papildomos atostogų lengvatos. Atsižvelgiant į asmens sveikatos, šeimos ar studijų poreikius, rekomenduotina kolektyvinėse sutartyse numatyti kitas palankesnes papildomų atostogų garantijas negu numato Darbo kodeksas. Kolektyvinėse arba darbo sutartyse gali būti nustatytos ilgesnės trukmės atostogos, kitų rūšių atostogos, papildomos lengvatos pasirinkti kasmetinių atostogų laiką, nustatyti didesni mokėjimai už kasmetines ir tikslines atostogas negu garantuojama (DK 185 str.).

Jei nedirbate, turite teisę gauti nedarbo draudimo išmoką!

Teisė į nedarbo draudimo išmoką

Jei esate užsiregistravęs darbo biržoje bedarbiu ir negavote pasiūlymo darbui, atitinkančio jūsų profesinį pasirengimą bei sveikatos būklę, ar aktyvios darbo rinkos politikos priemonių, turite teisę į nedarbo draudimo išmoką,

jeigu:

* iki įsiregistravimo darbo biržoje turite ne mažesnį kaip 18 mėn. nedarbo draudimo stažą per paskutinius 36 mėn.;
* esate atleistas iš darbo darbdavio iniciatyva, nesant darbuotojo kaltės, dėl nepriklausančių nuo darbuotojo aplinkybių bei darbdavio bankroto atveju;
* baigėte privalomąją nuolatinę pradinę karo tarnybą ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą arba buvote atleistas iš šių tarnybų ištarnavę ne mažiau kaip pusę nustatyto laiko.

SVARBU ŽINOTI!

Asmenims, kurie mokosi pagal dieninę mokymosi formą arba turi įregistruotą individualią įmonę, ūkininko ūkį, yra gavę verslo liudijimą ar individualios veiklos pažymėjimą arba turi sudarę autorinę sutartį, registruojantis darbo biržoje bedarbio statusas nesuteikiamas ir nedarbo socialinio draudimo išmoka neskiriama.

Reikalingi dokumentai

Privalote pateikti šiuos dokumentus:

* Pasą ar asmens tapatybės kortelę arba leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje;
* Socialinio draudimo pažymėjimą ir/ar darbo knygelę;
* Nustatytos formos pažymą iš darbdavio apie Jūsų darbą paskutinėje darbovietėje (kai asmuo buvo atleistas iš darbo iki 2009 m. gruodžio 1 d.);
Kai įmonė yra bankrutavusi ar likviduota arba darbdavys nesurandamas ir įmokos už apdraustąjį nemokamos, – asmens prašymą suteikti bedarbio statusą;
* Pažymėjimą (pažymas) apie gaunamas išmokas iš:
o valstybines pensijas, nuolatines pensinio pobūdžio išmokas administruojančių institucijų (įstaigų) – gaunantys valstybines pensijas, nuolatines pensinio pobūdžio išmokas, skiriamas ir mokamas iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų;
o savivaldybės administracijos – gaunantys šalpos išmokas;
* Nustatytos formos prašymą perskaičiuoti nedarbo draudimo išmoką (pagal poreikį);
* Nustatytos formos sutikimą dėl duomenų tikrinimo ir prašymą nedarbo draudimo išmokai gauti. Sutikimas dėl duomenų tikrinimo ir prašymas skirti nedarbo draudimo išmoką įrašomi ir bedarbio pasirašomi darbo ieškančio asmens kortelėje.

Nedarbo draudimo išmokos skyrimas

Nedarbo draudimo išmoka skiriama nuo aštuntos po įsiregistravimo darbo biržoje dienos, išskyrus atvejus:

* Atleistiems iš darbo dėl darbuotojo kaltės, nedarbo draudimo išmoka skiriama praėjus 3 kalendoriniams mėnesiams nuo įsiregistravimo darbo biržoje dienos;
* Bedarbiui, atleistam iš darbo (tarnybos) ir gavusiam išeitinę išmoką arba šalių susitarimu kompensaciją, nedarbo draudimo išmoka skiriama ne anksčiau kaip praėjus tiek kalendorinių mėnesių po darbo sutarties nutraukimo (atleidimo iš tarnybos), už kiek mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka arba kompensacija jam buvo išmokėta;
* Bedarbiams, gaunantiems ligos, profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės ar motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpą, paskirtą iki įsiregistravimo teritorinėje darbo biržoje dienos, nedarbo draudimo išmoka skiriama ne anksčiau, negu baigiasi šių pašalpų mokėjimo laikas.

Išmoka neskiriama

Nedarbo draudimo išmoka neskiriama, jei:

* Atsisakėte siūlomo darbo, atitinkančio Jūsų profesinį pasirengimą bei sveikatos būklę;
* Be pateisinamų priežasčių atsisakėte dalyvauti individualiame užimtumo veiklos plane (toliau – užimtumo planas) numatytose aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse;
* Nustatytu laiku neatvykote į darbo biržą priimti pasiūlymo dirbti arba dalyvauti užimtumo plane numatytose aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse;
* Atsisakėte siūlomo sveikatos patikrinimo, kad būtų nustatytas tinkamumas darbui

Nedarbo draudimo išmokos dydis

Jei gaunate valstybines socialinio draudimo, šalpos ar valstybines pensijas (išskyrus našlių, našlaičių ir maitintojo netekimo pensijas), taip pat netekto darbingumo periodines kompensacijas dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų, taip pat profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės ar motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, iš nedarbo draudimo lėšų mokama tik nedarbo draudimo išmokos dalis, viršijanti gaunamą pensijų, kompensacijų ar pašalpų sumą.

Išmokos mokėjimo sustabdymas

Nedarbo draudimo išmoka sustabdoma, jei:

* Dalyvaudami aktyviose darbo rinkos politikos priemonėse gaunate darbo užmokestį ar pagal Užimtumo rėmimo įstatymą mokamą mokymo stipendiją;
* Informavęs darbo biržą, įsidarbinote pagal terminuotą darbo sutartį ne ilgesniam kaip 6 mėn. laikotarpiui;
* Išsipirkote verslo liudijimą ne ilgesniam kaip 6 mėn. laikotarpiui.

Išmokos mokėjimo nutraukimas

Nedarbo draudimo išmokos mokėjimas nutraukiamas, jei:

* Atsisakėte siūlomo darbo, atitinkančio Jūsų profesinį pasirengimą bei sveikatos būklę;
* Atsisakėte dalyvauti užimtumo plane numatytose priemonėse;
* Nustatytu laiku neatvykote į darbo biržą priimti pasiūlymo dirbti arba dalyvauti užimtumo plane numatytose priemonėse;
* Baigėsi nedarbo išmokos mokėjimo terminas ir jis negali būti pratęstas Nedarbo draudimo įstatymo nustatyta tvarka;
* Baigiasi leidimo dirbti Lietuvos Respublikoje galiojimo laikas;
* Įsidarbinote arba dirbate savarankiškai;
* Tapote nedarbingas
* Mirties atveju.

Išmokos mokėjimo atnaujinimas

Sustabdytos nedarbo draudimo išmokos mokėjimas atnaujinamas nuo tos dienos, kurią išnyko priežastis, dėl kurios mokėjimas buvo sustabdytas;

Nutrauktos dėl įsidarbinimo nedarbo draudimo išmokos mokėjimas atnaujinamas iš naujo įsiregistravus darbo biržoje per 6 mėn. nuo nedarbo draudimo išmokos mokėjimo nutraukimo;
Nutrauktos nedarbo draudimo išmokos mokėjimo atnaujinimas gali būti taikomas tik vieną kartą;

Pakartotinas išmokos skyrimas

Nedarbo draudimo išmoka iš naujo gali būti paskirta po 12 mėn. nuo sprendimo neskirti arba ją nutraukti dienos, Jums iš naujo įgijus teisę į nedarbo draudimo išmoką

* Nedarbo draudimo išmoką nustatyta tvarka skiria ir moka darbo birža, kurioje Jūs įsiregistravote;
* Nedarbo draudimo išmoka mokama už praėjusį laikotarpį ne rečiau kaip kartą per mėnesį;
* Nedarbo draudimo išmoka pervedama į jos gavėjo nurodytą asmeninę sąskaitą;

Informacija kaip rašyti gyvenimo aprašymą (CV) ir motyvacinį laišką

Gyvenimo aprašymo (CV) parengimas – labai svarbus žingsnis darbo paieškoje. Pagal Jūsų CV darbdavys susidaro pirmą įspūdį apie pretendentą į darbą. Todėl svarbu pateikti save kaip įdomų, patrauklų darbdaviui žmogų.

CV turi būti orientuotas į konkrečią darbo vietą. Jo tikslas – parodyti, kad besikreipiantis dėl darbo asmuo gali jį gerai atlikti ir gerai žino, kokie šio darbo reikalavimai. Rekomendacijų pateikti nebūtina, jei to specialiai nereikalauja darbdavys. Esant būtinybei CV galima paminėti pageidaujamą atlyginimą.

CV neturėtų būti netaisyklingų žodžių, gramatinių klaidų, pateiktų religinių ar politinių pažiūrų.

Reikia laikytis chronologijos, svarbiausių pasiekimų išdėstymo po nesvarbių, vengti ilgo aprašymo. Pateiktos žinios turi būti teisingos. Pageidautina, kad gyvenimo aprašymas būtų pateiktas viename puslapyje. Gyvenimo aprašymas turi būti atspausdintas ant labai gero balto popieriaus.

Galima išskirti šias pagrindines gyvenimo aprašymo dalis:

*

gimimo data;
*

vardas, pavardė;
*

gyvenamosios vietos adresas, telefonai;
*

šeimyninė padėtis;
*

išsilavinimas ir kvalifikacija: įrašomas mokymo įstaigos, kuriose įgytos profesinės kvalifikacijos, nurodant studijų ir mokymo programas bei profesinių kvalifikacijų pavadinimus bei diplomų įgijimo datas. Pageidautina aprašyti kvalifikacijos kėlimo kursus, kurie buvo baigti. Gauti diplomai surašomi eilės tvarka, pradedant paskutiniuoju. Rašyti apie vidurinės mokyklos baigimą nereikia, jei profesinė kvalifikacija įgyta kitoje mokslo įstaigoje
* darbo patirtis: darbo patirtis aprašoma pradedant nuo dabarties ir baigiant praeitimi. Reikia nurodyti darbo vietas, pareigas, kokius darbus atlikote bei ko pasiekėte;
*

interesai: aprašomi pomėgiai, kurie susiję su atliekamu darbu arba vadovavimu;
*

įgūdžiai: čia rašoma apie tokius sugebėjimus, kaip užsienio kalbų mokėjimas, jų mokėjimo lygis; darbo kompiuteriu patirtis, įvardinant konkrečias programas; vairavimo teisių turėjimas ir pan.;
*

rekomendacijos: nurodomos pridedamos (jeigu jas turite) rekomendacijos. Paprastai rekomendacijos pateikiamos iš buvusių darboviečių ne daugiau kaip dviejų. Jeigu Jūs dar tik pradedate darbinę veiklą – rekomendacija gali būti iš mokymo įstaigos.

Siunčiant (pateikiant) CV darbdaviui, reikia būtinai pridėti motyvacinį laišką.

Pradėkite nuo to, kas esate ir kodėl Jus domina būtent šis darbas. Reikia parodyti, kad Jūsų įgūdžiai, sugebėjimai bei patirtis būtent tokie, kokie reikalingi ir naudingi tame darbe.

Pageidautina aprašyti, kaip Jūs galėtumėte prisidėti prie sėkmingos įmonės (organizacijos) veiklos ir kaip įsivaizduotumėte savo karjerą šiame darbe. Nereikia kartoti to, kas parašyta CV. Motyvacinis laiškas – tai galimybė paaiškinti CV paminėtus faktus ir duoti daugiau informacijos apie save. Motyvacinis laiškas turi būti trumpas, konkretus. Patartina, kad laiškas, kaip ir CV, užimtų ne daugiau kaip vieną puslapį.

Karjeros planavimo metodinė medžiaga

Karjeros planavimas – pateikiame metodinę karjeros planavimo medžiagą. Pasinaudokite čia pateiktais patarimais!!! Jie išties vertingi.

Bedarbių teisės ir pareigos

Jeigu Jūs užsiregistravote gyvenamosios vietos darbo biržoje, Užimtumo rėmimo įstatymo ir Nedarbo socialinio draudimo įstatymo numatytais atvejais turite teisę:

•gauti informaciją apie laisvas darbo vietas;
•į darbo biržos paslaugas įsidarbinant;
•į profesinio informavimo ir konsultavimo, psichologinio konsultavimo paslaugas;
•į profesinį mokymą, dalyvauti viešuosiuose darbuose ir kitose aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse;
•į pagalbą, jeigu organizuojate savo verslą;
•gauti konsultacijas apie įsidarbinimo galimybes užsienyje;
•į nedarbo draudimo išmoką.
Smulkesnę informaciją Jums suteiks darbo biržos darbuotojai. Darbo biržos paslaugos teikiamos nemokamai.

Bedarbio pareigos

Užsiregistravę darbo biržoje privalote:

1.Darbo ieškančio asmens atmintinę saugoti registracijos darbo biržoje laikotarpiu ir kiekvieno apsilankymo darbo biržoje metu pateikti Jus aptarnaujančiam specialistui, kartu su asmens dokumentu;
2.savarankiškai aktyviai ieškoti darbo ir apie paieškos rezultatus informuoti aptarnaujantį darbo biržos specialistą, pateikiant užpildytą savarankiškos darbo paieškos kortelę;
3.per 3 darbo dienas informuoti teritorinę darbo biržą apie įsidarbinimą, verslo liudijimo įsigijimą, autorinės sutarties sudarymą, kitos individualios veiklos pradėjimą ar ūkininko ūkio įregistravimą;
4.kartu su darbo biržos darbuotoju parengti „Individualų užimtumo veiklos planą“;
5.dalyvauti “Individualiame užimtumo veiklos plane” numatytose aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse;
6.atvykti paskirtu laiku, gavus kvietimą priimti pasiūlymą dirbti arba dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse; Iškvietimo atvykti į teritorinę darbo biržą, bedarbio pasirinkta nuotolinio būdo priemone, laikas prilyginamas šioje atmintinėje nurodytam laikui. Bedarbiui pasirinkus bendravimą telefonu ir nepavykus susisiekti šia priemone 3 kartus 2 darbo dienų laikotarpyje laikoma, jog bedarbis atsisakė įsidarbinti.
7.pranešti dėl svarbių priežasčių, kaip numatyta Nedarbo socialinio draudimo išmokų nuostatuose, negalint paskirtu laiku arba iškvietus atvykti į darbo biržą iki paskirtos dienos. Atvykimo laikas gali būti perkeltas ne ilgiau kaip 5 darbo dienoms, išskyrus atvejus, kai neatvykimą pateisinančios priežastys tęsiasi ilgiau;
8.nuvykti, gavus „Rekomendaciją įsidarbinti“ (iš specialisto apsilankius, el.paštu) ar darbo pasiūlymą nuotoliniu būdu – telefonu, nurodytu laiku ir adresu pas darbdavį tartis dėl įsidarbinimo; Per 6 mėnesius nuo registracijos, neįsidarbinus pagal turimą kvalifikaciją, gali būti siūlomas terminuotas ar nuolatinis žemesnės kvalifikacijos ar nekvalifikuotas darbas.
9.per sutartą terminą nuo „Rekomendacijos įsidarbinti“ išdavimo ar gauto darbo pasiūlymo nuotoliniu būdu
dienos, informuoti apie darbdavio priimtą sprendimą aptarnaujantį darbo biržos specialistą, grąžinant „Rekomendacijos įsidarbinti“ dalį „Sprendimas dėl įdarbinimo“;
10.per 3 darbo dienas nuo nedarbingumo pažymėjimo išdavimo informuoti teritorinę darbo biržą apie
išduotą nedarbingumo pažymėjimą, nurodant nedarbingumo laikotarpį;
11.pasitikrinti sveikatą, kad būtų nustatytas tinkamumas darbui, pateikti medikų išvadas darbo biržai;
12.per 3 darbo dienas nuo naujų aplinkybių atsiradimo pasikeitus duomenims, nurodytiems Darbo ieškančio
asmens kortelėje, apie tai pranešti teritorinei darbo biržai.
Bedarbio atsakomybė

•Bedarbiai, nevykdantys šioje atmintinėje nurodytų pareigų, gali netekti bedarbio statuso ir registracija darbo biržoje bus nutraukta.
•Bedarbiams, nevykdantiems 5,6,8,11 punktuose nurodytų pareigų, nedarbo draudimo išmoka neskiriama, o paskirtos išmokos mokėjimas nutraukiamas.
•Bedarbiams, nevykdantiems 10 punkte nurodytų pareigų, nepratęsiamas nedarbo draudimo išmokos mokėjimas.
•Bedarbiams, kuriems registracija nutraukta dėl 5,6,8,11,12 punktuose nurodytų pareigų nevykdymo, pakartotinai teritorinėje darbo biržoje gali registruotis ne anksčiau kaip po 6 mėnesių.
•Bedarbiai, nuslėpę informaciją arba pateikę neteisingus duomenis ir dėl to gavę nedarbo draudimo išmoką arba pasinaudoję kitomis finansuojamomis priemonėmis, privalo su tuo susijusias išlaidas grąžinti.
•Bedarbiai, suklastoję oficialius dokumentus ir dėl to pasinaudoję darbo biržos paslaugomis, atsako LR teisės aktų nustatyta tvarka.

Sveiki, mieli mūsų skaitytojai!

Mes jau susikūrėme!!! Lauksime jūsų komentarų, pasiūlymų, idėjų, istorijų ir nusiskundimų nedarbo tema! Taigi, rašykime, diskutuokime – dalinkimės mintimis VISI KARTU!